Gal tai akimirka,
gal kiek daugiau – mažiau,
bet nuostabiausia įtikėti tiesą –
bažnyčia viršum upės kilsteli aukščiau
ir plūduriuoja, dugno pamatais nesiekdama.
Dar nesuvokiu –
gal taip į pasaką? o gal – į sakmę,
tokia būtis išeina pasibūti,
bet, Vilniau, ir mano dvasioje
tu nuostabus esi.
Jau neišmokęs atsikvėpti prašmatniau
ir aikčioti daug kartų išsakytais žodžiais.
Regiu, užčiaupus burną, vaikščioja proza,
eilėraštis taip pat neskambina varpais,
betgi žiūrėk – neverkšlenu dėl to,
kai pajautos it sodo bitės
medumi turtingos...
Maža bitutė, o, prašau –
su aviliu burnon sutilpo.
– Karaliau, tuk-tuk-tuk!... Girdi? –
Va šitaip žadina mane,
gal paskutiniam žygiui,
kol rankoje dar laikosi lazda,
o virš Neries – antai! –
švartuojasi Jinai, Šv. Rapolo bažnyčia.
– Ar reikia stebėtis? Te švartuojasi, – atsiliepia redaktorius. Nemanykim, kad tai lengvas darbas. Didelę žuvį Neryje pagauti o-cho-cho kaip nepaprasta.
– Žuvį?
– Aš girdžiu tave, Pranai. Ir regisi, jog neblogiau, kaip anksčiau girdėdavau Pelėdą. Tikiu, kad mudviem ne tik lopšys su Vandeniu padėdavo, bet ir Ispanija. Tačiau kantrybės neturėtume pritrūkti. Tai nelengva. Ypatingai todėl, kad vaizdiniai, ateinantys ar tik per akis ir ar tik per dvasią dažnai nebūna tapatūs, o kartais net neįtikėtinai skirtingi, kaip, pavyzdžiui, Šv. Arkangelas Rapolas nuo, nuo, – pakalbėjo ir nutilo.
– Nuo, nuo? - pasikartojau klausdamas ir pasiryžęs dar palaukti, kol pasakys kažką svarbaus. Man irgi nesinorėjo patikėti, kad matau Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčią, pakilusią aukščiau Žalio tilto. Neskubėjo atsiliepti, bet it jaučiau, kad reikia palaukti, kad kantrybę tokiam reikalui reikia iškentėti. Tačiau tai iškentus, irgi nebuvo paprasta redaktorių girdėti nelyg eiliuojantį:
Kai kelias ilgas, kai pėsčias kelyje,
iš kur, žmogau, žinoti,
kas prie tavęs priglus,
kad ir kelionėje
kaip biografijoje įrašytas būsi?