Atviriau

O kartais būni tu tokiu dangum -
kaip lino laukas paryčiais viršun
pakilęs.
Tuomet taip mėlynai ramu
ramu.
Jau nebijau ištarti žodžio
myliu.

Ir myliu gerves aš taip graudžiai,
sunkiam, pilkam rudens švine.
Tuomet tokiu tu dangumi
nugriaudi.
O ne, pilkumas tas nebeslegia
manęs.

O būna amalais nušvinti purpuriniais.
Bandau išgirst atsakymą
tavy.
Ne,  mirksi žaibo akys, jos
nebylios.
Neatliepi tu gailesčiu tokioj
nakty.

Ir tu žinai, dangau,  kaip paukštis lengvas
būni.
O sykiais akmeniu pilku
kerti
nualsintas kartojimo apie būties
brangumą.

Juk myliu aš tave, gyvenime.
Girdi?