Toks baltas ir sušilęs orkas

Rėkia orkas, nors sotus - daužo įnirtingai pagaliu jis balą
Nes bala jam tik kalta, kad transliuoja į visatą snukį žalią.
Žalias snukis nuo gėrimo, žvilgsnis bukas, nosis varva... 
Balsas lyg kažkur giliai užstrigęs klyktų dvesiantis šakalas. 

Riebaluoti jo plaukai jau senai nebepavaldūs vėjo šokiui.
Namuose badaujantys vaikai, tokie patys lyg vaiduokliai.
Smegeninėj krebžda, raitos, šokinėja voveraitės ir arklys...
Toks baltas ir sušilęs, vėl sudaužė pačią, kad ši paslėpė naminę.

Nors gyvena lūšnoj be tualeto, bet įvaldęs puikiai internetą.
Vakarais prisigeria pilstuko, apsispjaudęs seilėm  užsirūko.
„Vakarai gyvent neduoda“, siunčia prakeiksmą jiems juodą.
O kai jėgos orkui pasibaigia, jis apstaugia savo vaiką.