„MES“ tapome „JIE“

Mes alkani pikti šunys išsiilgę rankų švelnumo.
Sušlapę sparnus drūgiai, nebepakilsiantys į dangų
Saulės beširdės vaikai - užgrūdinti vaismedžių krūmai
Karių kapuose priešams žydintys kartais per skaisčiai.

Mes ašaros gėlos kartais per jėgą išspaustos į šviesą.
Pasiklydę tranai tarp bičių jurginų žieduos mėynuos.
Vakar mokėjom sakyt viens kitam į akis tiktais tiesą.
Šiandien melo per daug, spengia jis mūsų namuos.

Mes kartūs nuodai po aistros greit užmiegantys
Ant veido mūšio randai - žavesys mūsų dieviškas.
Mes lyg ruskių orkai obuolio nusiskinti nemokantys
Nupjauname obelį ir girti ant bičių avilio šokame.

Mes lyg kulkos pakirsta paskutinė sonetos eilutė
Kai susminga šaltas metalas giliai karštoje širdyje
Juk taip noris šiltam glėbyje dar minutę pabūti.
Žinau, neatleisi tu sau, kad išleidai mane.