Akmenskaldžio pasakojimas

Kartą tuščio skrandžio pastūmėtas
Į akmens skaldyklą užėjau.
Pagalvojau, mano rankos kietos,
Jokio juodo darbo nebijau.

Žilas senis, juodas it anglis,
Kūjį man parodęs, sušveplavo:
- Ką gi, - skaldyk, jei manai, galįs...
Ką tiktai uždirbsi, - viskas tavo.

Marškinių rankoves paraitojęs,
Tvojau su atodvėsiu giliu.
Dar. Ir dar. Ir dar... Nutirpo kojos,
O akmens įveikti negaliu.

Rankos virpa - kūjis tuoj išslys
Lyg žaltys, sunkėdamas tolydžio.
Ir nors verk - tik švilpia i šalis
Atplaišėlės ašarėlių dydžio.

Šluostau lipnų prakaitą nuo skruosto
Ir senuką paslapčia stebiu,
Kaip didžiulį riedulį jis glosto
Kietu savo delnu ir grubiu.

Nučiupnojo net kartus kelis
Jo visas raukšles ir – užsimojo.
Riedulys į dvi lygias dalis
Lyg moliūgas skilo prie jo kojų.

Įstabi šviesa plačiu jo veidu
Plykstelėjo žaibu, o kada
Kūjį jis greta savęs nuleido -
Saulėj švietė tik rupi skalda...

O dabar, kai žilas jau ir senas,
Pasakysiu atvirai, sūnau,
Kur, kada ir kaip užgimsta menas –
Nors užmušk – lig šiol aš nežinau.