Magdute jos vardas

Karštis buvo nesuvokiamas. Mano prakaitu permirkę marškiniai lipo prie nuogo kūno. Gulėjau ant šieno ir klausiausi žmonių juoko – visas kaimas šventė Jonines. Įsivaizdavau save šokančią žmonių bury, su ilga ilga suknele. Mintyse mačiau kaip ji plėvesuoja, retkarčiais atidengdama mano kaulėtus kelėnus. Bet aš nešokau ir neturėjau suknelės, o mano kelėnai buvo ne tokie ir kaulėti. Aš buvau šlykšti provincijos merga. Išsidraikiusiais, pilnais utėlių plaukais, juodom panagėm ir išpuvusiais dantim. Žmonės į mane nežiūrėdavo, nunarindavo galvas apsimesdami, jog aš tik padrika aplinkos dalis. Kaip koks šulinys, griūvanti daržinė ar į ją atremtas dalgis. Aš gyvenau tik sau, nes niekas kitas mano egzistencijos nesureikšmino. Aidinti muzika kvietė -  nors buvau pripratus prie apatijos, gyvenimiškų pramogų vis tiek troškau. Alkoholį mylėjau. Deja, per mažai, kad pirkčiau pati ir per daug, kad atsisakyčiau už jį atsiskaityti natūra. Dažniausiai šitaip atsidėkodavau tokiam Aleksandrui. Jo veidas visad buvo raudonas. Tai nuo saulės, tai nuo viduje virpančio pykčio. Ir nors nebuvo jis labai atgrąsus, vien mintis apie atsegamą kelnių užtrauktuką ir žemyn smunkančius apatinius vedė mane iš proto. Dar jam neapsinuoginus užuosdavau tą aitrų kvapą, kuris tikriausiai pravirkdytų vaiką. Pati buvau nevala, bet net aš jam neprilygau. Į akis jis taip pat man nežiūrėdavo, jei kalbėdavo tai tik pavieniais, sausais žodžiais. Nekenčiau jo, nekenčiau visų čia gyvenančių. Jų blizgančių veidų ir ramių dūšių. Aš nusipelniau to paties, o gal ir daugiau. Nueisiu ten, nes turiu teisę. Tai bus paskutinis kartas, kada jie net nežiūrėdami į mane, matys mano sudžiūvusias lūpas ir gėdos pilną vidų.