Antrankiai

Babajus nusipirko antrankius. Tikrus. Turguje. Turėjo sumanymą.
Jau kuris laikas jis pralošdavo akcijas, turto likučius, smulkius medinius žaisliukus, nes daugiau turto neturėjo. Pralošė. Dovanojo draugams gimtadienio, atostogų ir vasaros pabaigos progomis.
Kažkada jis kasė griovius ir daug uždirbdavo. Kasti griovius jis pradėjo jau išėjęs iš “Elnio “ fabriko, iš odų apypiaustytojo etato į laisvo melioracinių griovių kasėjo pareigas.
Gerai uždirbdavo. Merginos jį mėgo. Gėlių atnešdavo. Barstė po kojomis.
Storašlaunės, velkančias nepaklusnias kojas per žolynus, judančias klubais, liemeniu, sprandu - pirmyn, ten kur Leo iškasti grioviai prisipildė vandens ir aitriai blizga saulėje.
Žandais kaip arkliais apdovanota mergina siūlė gerą gyvenimą tarp daržų pribarstytų raudonimis braškių galvomis ir obelų nukarūsiomis šakomis aplipusias varvančių sulčių varvekliais.  Atsisakė.
Kasė toliau.  Grioviai artėjo prie kaimo, prie skalbiniais aplipusių trobų.
Mergina išėjo iš pirties ir nustebo.
Babajus kasė beveik prie jos nuogų kojų. Žemių grumstai lyg vėjo pakelti vandens purslai pažiro ant jos kūno.
Molis liko, o juodžemis pabiro ant pirties slenksčio.
Babajus kasė toliau. Atsisakė. Lyg atstūmė nežemišką grožį ir žemišką meilę.
Turtas sėdo į puslėtas jo rankas.
Babajus darėsi kuprotas nuo turto naštos, nuo galimybių žarstyti kažkam prieš nosį krūveles.
Naktimis mušdavo širdis ir klausimas: kam?
Moters reikia. Tik jos nėra.
Nėra tos moters, kuri sėdėtu ant jo iškasto griovio kranto ir kojos būtu gražios, gamtos nulietos su gražiausia oda, tiesios, tikros ir savos.
Babajus kasė toliau.
Lietus prasidėjo vos tik jis įsmeigė kastuvą į molį.
Liko šimtas metrų ir pinigai didžiuliu kamuoliu įriedės į jo perpildytą dvarą.
Pelkėje skendo mergina. Jos balsas dusliai aidėjo netoli to griovio, kurio dugne stovėjo nebejaunas Babajus.
Laiko mažai, nebaigs - pinigai bus mažesni, gal net visai nebus.
Merginos balsas kėlė sumaištį jo galvoje.
Bandė užsikimšti ausis ir kasti tolyn…
Merginos balsas ėmė silpti. Girdėjosi lyg aimanuotu.
Babajus metė kastuvą ir bėgo per lietų, per slystantį molį, per garuojančias samanas.
Skendo Dočkutė.
Kada jis ištiesė ranką, mergina vos žiopčiojo.
Kada jis ištraukė, Dočkutė paprašė cigaretės.
Babajus nerūkė.
Būtų suspėjęs iškasti iki saulė nusileis, bet tas išgelbėtos merginos noras parūkyti - jį pražudė.
Kol jis nunešė iki kaimo parduotuvės, saulė vos vienu krašteliu žiūrėjo.
Dar buvo vilties.
Dočkutė užsirūkė ir sako: “ Pasėdėkim ramiai, nes lietus jau baigėsi”
Jie pasėdėjo ir mergina sako:
“ Man atrodo aš pastojau nuo tavęs. Tu taip arti, tokioje tyloje po lietaus “
Vyras bandė bėgti.

Babajus  vartė antrankius. 
Dabar galės surakinti Dočkutės  rankas prie radiatoriaus ir  eiti kasti nebaigtą griovį.