Esu aš Pelikanas

Grįžau po darbų maratono į savo viengungio urvelį: klasiškai apstatytą mažą bet jaukų Vilniaus senamiestyje įsispraudusį butelį. Dantimis atkimšau vakarykščio vyno butelio kamštį ir kultūringai prisipyliau pilną alaus bokalą. Vargais negalais atbula ranka pavyko sučiupti marškinių kraštelį užpakaly ir atplėšti prilipusį audeklą nuo prakaituotos nugaros. Nusikaliau, kaip šuo. Dideliame akvariume plaukiojančios kvailos žuvys spoksojo į mane liberališkais snukiais ir hipnotizavo, kad kuo greičiau įmesčiau saują džiovintų uodo trūklio lervų. Velniop žuvis! Nusikaliau...

Susiradau naują ir dar neišbandytą meditacijos garso takelį, užsimaukšlinau ant galvos ausines ir priguliau ant kanapos. Tyra angeliška muzika ir švelnus moteriškas balsas mane momentaliai nunešė kažkur virš vandenyno:

„Visur aplink jus vanduo. Jūs lengvas lyg oro balionas. Įkvėpkite ir lėtai lėtai iškvėpkite. Atsigulkite ant nugaros ir užsimerkite. Kvėpuokite. Dabar ištieskite rankas. Dabar jūs paukštis. Sklendžiate virš vandenyno beprotišku greičiu ir savo plėvėtomis kojomis liečiate vandens paviršių. Bangelės kutena padus. Jūs grožitės gamtos vaizdais, o iš vandens šokinėja žuvys... Daug žuvų. Jūs jas liečiate pirštais. Pilnas snapas žuvų... „

Muzika nutrūko ir aš atsibudau. Buvo jau sutemę. Kambarys gerokai suverstas, o mano rankos iki alkūnų visiškai šlapios. Šlapias ir pilvas. Pasitikrinau klyną ir pasidarė daug ramiau kai supratau, jog tai ne šlapimas. Žvilgterėjau į tuščią akvariumą, o kažkoks keistas plasdėjimas mano skrandyje rėkte rėkė apie laukinę mano prigimtį.
Nors ir trumpam, bet buvau aš paukštis pelikanas. Kar...