šuo

miesto triukšmo
kalenantys dantys
staugimu retušuota naktis
aš tas šuo
kuriam lemta gyventi
pakelėj
iki žvaigždės iškris
aš tas šuo
ryjantis stiklą
apraizgytą mėsos gabalais
iš rankų
kurios buvo tikros
ir kurios
mylėjo kadais
pakelėj nužydinčios pienės
mano kailį
lyg rūkas užklos
aidui grįžus
liksiu ne vienas
kris rugpjūtis
ant mano galvos
akys klaidžios
po dangų subjurę
rankas tavo
primins debesis
dar pašerk
kaip vėjas burę
šitą stiklą
turiu dar suryt