Pieva

Aš pieva. Ir stoviu čia tūkstančius metų ilgų
Žiogų nudainuotom ausim prigludus prie žemės rasotos
Po lygiai Dienos ir Nakties susitiks prie Aušros pažadų
Po lygiai dalins duoną dangui ir upei besotei

Supynus į kasą visus vainikus nuo pasaulio pradžios
Nešu per putojančius debesis blykštančią šviesą
Kur meilė išauš ir baimė numirs pradalgiuos
Kur nieks neišdrįs sumeluot ir išeiti pro alkaną tiesą

Aš pieva. Nemindžiota kojom basom, nesupuota
Šaltinių akim pasiilgusi tolimo kelio namolio
Lyg vaikas naivi, tekančios saulės išduota
Negrįžusi stirna, per pilnatį kelią pametusi toliuos.

Tiek buvo manęs, kiek vasaros laiko turėjo
Pasėt ir nuskint prabėgančiom laumėm per gruodą
Kasmet priskelt ir numirt - kiek meilės reikėjo!
Gyvatės bežadėm akim išverkti trykštanti nuodą.