Praeinamumas

Praėjo naktis, lietus, rytas iš paskos.
Praėjimai tęsėsi kaip neišvengiamybės. Tada 
šmėstelėjo vorelė progų, tuoj dar keletas metų praskuos
praėjo ilgų plaukų mada.

Lyg pro nieką praėjo sėkmė. Skaičius
laimingas nestabtelėjo, lemiamas per vieną vienetą..,
lyg su niekuo iš mano aplinkos nesusisaisčius
nuskuodė korta, laimingumui erdvė ne ta,

praėjo nerimas, tuomet išsyk nusiraminimas, po šių –
procesija sutapimų, klaidą sekė klaida,
susiglaudę, gretos be mažiausių plyšių,
po to praėjo glaustymosi mada.

Praėjo nuovargis, dusulys,
burnoj kartumas, dėmesys iš ir į,
ašmenys per pamušalą, svaigdami kaip sulys
tarp šonkaulių, situacija tokia neapibrėžtai mišri

praeina sulėtintai, po jos atskirai – grynos
ir skaidrios būsenos, pėdos atšalo, ne bėda,
praėjo apsilankymai, vestuvės, krikštynos,
praėjo batų storais padais mada,

net skausmas praėjo, net tas,
pasižymėdavęs paūmėjimais dažnais ir stipriais,
štai ir nežinojimas artinasi, žvangindamas monetas
ir žetonus. Šitas tikrai nepraeis.