Pigmentai (Kriuštijandro Dienoraštis)

Slepiamas sielvartas žiauresnis...
                                Volteras
Ir tada Kriuštijandras išgirdo dainuojant. Dainavo tyliai, bet tai visai nepriminė smilgų šiurenimo nuo įdegusio vasaros vėjo ir svaigios smėlio aimanos, gimstančios brizo pakeltoms smiltims glostant kopas. Kriuštijandras niekaip negalėjo prisiminti, ką primena dainos tylumas, ir ši mintis jam nedavė užmigti. Jis gulėjo ant nugaros, prieš veidą bolavo senos lubų kalkės, tad paskutinio bandymo prisiminti metu Kriuštijandras taip smarkiai kilstelėjo antakius, kad šie kaip mat pabalo kaip kokio žilo žilo senuko iš pasakos, kuris gyvendavo, valgydavo, nakvodavo ir net dainuodavo po šimtamečiu ąžuolu, tik žmonės negalėjo pasakyti, kas senesnis: ąžuolas ar dainuojantis senelis.