Jolanta

Gyvenome periodą kavos ir šokolado. Abiejų tų
juodybių metą – skaidrų, lengvą. Lyg netikrą.
Lėtumo to net smėlio laikrodžiai nejuto.
O smėlis laiką suvokė kaip dykrą,

kur miega stiklo aukso orda. Ir kaip spurda
sapnuos jų užsimezgę tolių embrionai,
stebėjome tyloj, palikę garso krūvių skurdą,
lyg atitrūkę nuo pultelių dronai,

gyvenom atitrūkę ir išnirę
į švarą iš kalnų atspindžiuose kanalų
mėlynesnių negu dangus Kašmyre,
tu kartais kavą keisdavai į alų,

aš austrių užsakydavau ir briuto 
ir marškinėlių iškirptei linkėjau plisti     
tam, kad vaizduotėj pamatai sugriūtų,
o jau lietimuose laimėtų dvivaldystė,

gyvenome alyvuogių ir vyno erą,                       
ją paįvairindami retkarčiais absentu
su rūkymu cigarų snobiška maniera,
kad vieną kito dėmesys apsemtų,

sekundė po sekundės taip gyvenom,
jas pakartot galėjom, atskirai ir urmu,
tekėjom vienas kito venom
ir ėmėm vienas kitą šturmu.