.......

Kartais norėtųsi dabar numirt ir atsibusti
Tame geresniame ir šviesesniame pasauly,
Kur jau išlyginti, ištiesinti takai, o žmonės,
Nesirungiantys lyg vilkai dėl grobio faunoj.

Ten niekas net nežino, ką reiškia žodis karas,
Ką reiškia mušti, žeminti, silpnesnį prievartauti,
Kovoti dėl valdžios, meluoti, vogti ir smurtauti,
Ką reiškia badas, maras ir su visais  kariauti.

Žmogus ten lengvas, tarsi žemėj pienės pūkas,
Jis gali vaikščioti, gali kaip paukštis visur skristi,
Jam atviri visi keliai, visi kiti dangaus pasauliai,
Jo maistas – dangaus šviesa ir šiluma iš saulės.

Ir dabartinė mūs bėda, tai kūniškoji prigimtis,
Silpnybės, stiprybės, blogis, grožis ir gerumas,
Jos kaunasi tarpusavyje visos lyg miško žvėris,
O turi viską atlaikyti tas gležnas žmogaus kūnas.

Mes matom, kaip jis sensta, išblunka spalvos,
Kaip tirpstam tarsi žvakės, išnykstam nebūty,
Bet siela džiaugiasi šio sunkaus kūno atsikračius
Ir lengvai kyla į ten, apie ką žemėje tik pasvajot gali.