Praėjo daugiau negu metai, bet skrydis su gervėmis išliko taip, kad, regisi, dar vis danguje, dar vis su jomis ir kasdien vis geriau suprantu, kad nėra viršesnės pareigos, kaip pagal atminties išgales, pasilikti su jomis taip, kaip anuomet, tą pirmą kartą. Kurį laiką vengiau įvardinti skrydžio laiką, tačiau praėjus anam rudeniui, o per jį įslinkus į 2021 - 2022 metų Vilniaus žiemą, pajaučiau, kad taip save tokiu iškentėti daugiau neįmanoma – nuo savęs kaip gervės, kur eik, kur besidėk, nepasislėpsi. Darbų būta visokiausių, tačiau labiausiai peršėjo, kad ogi niekaip negebėjau susirasti nuotrauką, kur ant atvirkštinės jos pusės užrašytas „Peizažo atodūsyje“ tekstas. Būtent tas, pirmasis, išgirstas iš gervės danguje:
tai iš visų kelių
tegu pirmasis būna
ir vėl per žemę,
šitą dzūkų žemę Lietuvoj...
Dabar, matyt, pravartu šiek tiek paakcentuoti, kad paieškos teksto nei čiut neaprimo, nepaisant, kad jį, kaip įsitikinęs, žinau neblogiau kaip vedančioji: teksto paiešką skatina noras tiesiog žvilgterėti į ją, foto nuotrauką. Ir, regisi, kad ne daugiau. Tik tiek –
žvilgterėti. Tačiau ir dabar, jau suspėjus paminėti metines, kai po dangų pradėjo skraidyt V. V. Putino sec. operacijos raketos, įvardintos paieškos man dar vis neatslūgsta. „Kodėl? – daug kartų domėjausi, –
kodėl ji, toji nuotrauka su „Peizažo atodūsyje“ tekstu ant atvirkštinės jos pusės, nepalieka manęs ramybėje? O vaizdas irgi, dėl kurio ir nuotrauka atsiradusi, kad atmintį sužadintų savęs buvimu nudingusiame laike – atsimenu, matau, žinau. Ar atsimerkęs, ar užsimerkęs, o jis yra ir dėl to, kad jis tokia yra, nieko naujo man nepasako. O be jo? Kai jis be popieriaus? Kai ji nesurežisuota amžinybei? kai jis???...
Ne tuoj pastebėjau, kad ieškodamas man reikalingos nuotraukos, mintyse ją pradėjau vadinti
„penkių Karlonų abrozdėliu“. Ne kartą ir anksčiau jis matytas. Visais tais kartais jam nebuvau abejingas. O ir priežastį, regisi, žinau, kodėl jis man toks. Todėl gi, kad per nuotrauką gebėjau save paregėti kaip vilnietį. Net ir ganydamas po Šklėrių laukus ir pabalius karves, žinojau Vilnių kaip miestą, užkėlusį mane ant tėvužio kelių, brolį Vytautą – ant motinos kelių. Penktoji buvo pusseserė Jacintą, įsiterpusi viduryje nuotraukai sudėlioto paveikslo taip, kad tos abrozdėlis neišsibarstytų. Ir va neišsibarsto! Tačiau pamatęs tokį paveikslą danguje nesugebėjau įsivaizduoti, kaip tai galėję atsitikti. Regėjosi, kad pačiam būti danguje ir skristi gerve paprasčiau.
– Nenusikalbėk, Pranyyy. Kad ir mintyse. Ir jose krutėjimo, judėjimo daugiau, negu bet kur, – pasakė voros vedančioji ir klyktelėjo taip, kad visa gervių vora neliko abejinga. Gervės kriko kaip panorusios, bet vis dėlto kiekvienai jų buvo būtina neatitolti nuo kitų, nepasimesti, nepasilikti savęs tik sau. Vienos jų kilo aukščiau, kitos leidosi žemiau, o man asmeniškai regėjosi, kad moju sparnais aukštyje, kuris idealiai tobulas – iš jo regėjau visus Šklėrius. Regėjau netgi daugiau – visą Kabelių parapiją, visą šilinių dzūkų kraštą, bet tiek daug (bent tuokart) man nereikėję. Galvoje sirpo atsiminimai ir, atrodė, krenta į akis sodybomis, bumbsi it išnokusio – pernokusio sodo vaisai.
– Ak, kad taip į eilėraštį šitą seną – pernokusį sodą su jo Grigais, Kisieliais, Akstinais, Kanstantinavičiais, Šiškevičiais, Markišais, Kibirkščiais, Vansevičiais, Jovaišasi, Valentukevičiais, Kačėnais, Svirneliais...
– Ar kas, Pranyyy, trukdo?
– Jau ir įvardinti kvapo trūksta. Atmintis irgi be spėkų.
– Tačiau, poligonai, Pranyyy, (regis, sakiau) neturi teisės pavargti, – pasakė Pajauta ir ištiesusi savo kaklą arčiau manęs:
Įsiklausau į tylą.
Žvelgiu budėjimu į naktį
ir it sargybinis
net seną atmintį išvaikštau.
Ji didelė – net iki pat sapnų,
kol negali užmerkt akių,
o ten ir vėl budėjimas jautrus
neduoda atsibusti,
tačiau šį kartą į namus grįžau,
norėdamas ir čia,
krašte gimtam,
ugnelę šilumai užkurti.
„Kur Šklėrių sodžius“-1
– Tiek aš čia, Pranyyy, atsimenu už tave, bet būtų miela, jeigu ir tu už mane bent kiek kažką galėtum atsiminti...