Herbas

Iš kur tas baltas raitelis atjojo?
Pakėlęs kalaviją,
Ant raudono skydo
Ryto žaroje.
Gal nuo supilto kapo,
Kur parkritus rauda,
Sesė vyresnioji.
Liepsnoja deganti pilis,
Ir kranksi sočios varnos grioviuose.
Sugrįžta gal iš mūšio lauko
Du žirgai be raitelių, du broliai,
Su mirtim apsikabinę,
Guli balnuose.
Gaisrų pašvaistėse,
Ant skydo kruvino,
Ant kalavijo rankenos,
Per visą dangaus skliautą,
Degančiomis raidėmis -
Lietuva – laisva!

Iš ten, Tėvyne,
Tavo raitelis atjoja,
Kanopų smūgiai aidi mūsų širdyse.
Įsibėgėjęs trispalvėje piestu atsistoja.
Nurimsta amžiams – Lietuvos herbe.

Buvai tu paskutinis vytis
Mūsų giminėje.
Ir paskutinį kardą
Paleido sužeista ranka,
Aplink kazokai švaistėsi, kapojo
Ant kaklo kilpas nėrė…
Kartuvės Lukiškėse…
Pėsčiomis į Sibirą,
Pagal nuopelnus dalia.
Tos Sibiro platybės
Ir sukilėlių vaikams užteko.
Aptvėrė dangų grotom
Ir spyglių tvora.
Supančioto, pažeminto,
Iš bado mirštančio lietuvio lūpos
Vis kartojo…
Lietuva dar bus laisva!..

Iš ten, Tėvyne,
Tavo  raitelis atjoja,
Kanopų smūgiai aidi mūsų širdyse.
Įsibėgėjęs trispalvėje piestu atsistoja.
Nurimsta amžiams – Lietuvos herbe.

Vieningi buvome,
Dar niekada taip nestovėjome
Ir nestovėsime.
Per visą Lietuvą;
Ir dar plačiau.
Kaip gintarinės  Baltijos banga.
Sušaudyta naktis,
Sirenų kauksmas,
Tankai traiško tautos kūną,
Bet iš pralieto
Ant gimtosios žemės kraujo
Dygsta žalias daigas,
LIETUVA – LIETUVA – LAISVA!..
Kol saulė šviečia…žemė sukas…
Kol žydra padangė…
Bus laisva!..

Iš ten, Tėvyne,
Tavo raitelis atjoja,
                Kanopų smūgiai aidi mūsų širdyse,
                Įsibėgėjęs trispalvėje piestu atsistoja.
                Nurimsta amžiams – Lietuvos herbe.