Pamelavimai ir išpažintys XVI

... o toks skrydis nuostabus. Džiaugiuosi ir todėl, kad neaptinku nė mažiausio įtarimo, kad iš visos voros (pulko) skrendančių į pietus gervių, kuo nors labiau išsiskirčiau. Nebent, kad šiek tiek lengvesnis, greitesnis, daugiau užimantis  savimi  erdvės, kuri lyg ir nepažinta ir, regisi, rūpi, kas nepasiliktų apeita,  apleista dėmėsiu jai...
  – Tai tik iki Šklėrių, iki jų raisto taip – lengvesnis, greitesnis, – atsiliepia vedlė ir per pajautas išgirstu: – Tevalioja (tegyvuoja) dangus ne tik danguose, bet ir žmoguje!
  – Valio! Valio! Tegyvuoja, tevalioja! – atsiliepė jai visos kitos, bet vedlė dar ne viską iškalbėjusi ir todėl vėl:
  – Te pagaliau ir Šklėrių raistas teturi nors vieną gervę!
  Voros pritarimas vedlei irgi buvo vienbalsis. Suderintas kaip muzikos instrumentas. Laiko lyg ir neprireikė, kad pasijausčiau vedlės vietoje, o žinojimas irgi tikras, nepakeičiamas, kad taip tik iki Šklėrių raisto. Skrydžio iki jo nedaug, bet... o! dangau, iš kur tiek ištvermės atsiras, kad ištverčiau tą trumpą laiką būti vedlės vietoje kaip voros smaigalys. Iš kur? O ištverti reikia nepaisant, kad ir baimės atsirado pilnos kelnės.
  – Cha - cha - cha! – jau neklykia; tiesiog labai nuoširdaus žmogaus juoku nusikvatoja vedančioji, o prisigretinusi skristi greta, sparnas į sparną, vėlgi kaip žmogus užjausdama, bet kartu ir šiepdama: – Kaip čia taip, Prany? Mintyse ką tik save patikinai, kad neatrandi skirtumų tarp pulkelio gervių ir savęs, o dabar atrodai it kelnes užsimovęs, kurios, beje, jau ne tuščios.
  – Betgi ką daryti, kad taip. Baisu. Labai baisu būti vedančiąja.
  – Bijai vilko – neik į mišką. Ar ne taip žmonėse sakoma?
  – Va, va, būtent taip, betgi aš ne savo noru.
  – Pažiūrėk, kaip jis atrodo. Taigi miškas. Nemanau, kad yra vilkas, kuris gebėtų tokiame miške užsilikti. Glaustytis jame. Kelmai, kirtimai, plynės... Argi nebaisu? Tačiau kelnių smirdinti, regis, niekam dėl to nereikia.
  – Atsiprašau. Man sarmata, kad taip.
  – Hm, jam sarmata, kad taip, – po atodūsio atsiliepė vedančioji, – O man? Ir nereikia atsiprašinėti, o ir gėdytis dar ne laikas. O kada jis toks ateis, kas bežino, tačiau kol esame poligonai, toks jis mums neužtekės.
  Neabejojau, kad visą tokį gervės pakalbėjimą išgirdau neaplenkęs nei vienos raidės, bet dabar jau neatrodė, kad lengvesnis ar greitesnis, kad nuo Bakanauskų pelkės iki Šklėrių raisto arti. Netgi burnoje nepavyko geresnį žodį surasti.
  – Pavargau, – teištariau, o ji:
  – Poligonai, Pranyyyy, yra poligooonai. Jiems ir pavargti neleidžiama.

Kas pasakys, kada ant žirgo
pirmąkart žmogus užsėdo?
Neporinkim niekų, kad neskaudėjo žirgui,
bet laikas keičiasi viskam
ir šit jau aušta mūsų valanda –
atėjo laikas savo Bibliją turėti
kaip bitė avilį ar drevę...