Tercinos Jolantai

Kietasis diskas pavaldus minkštajai galiai.                                               
Kuri skirta valdyt idėjai.
O ši ore apsunkus tvyro.

Laikai atsipūtė miegaliai.
Tarp jų ir tu. Taip sakant – skersą dėjai.
Smegenyse tai. Ir nebūtinai tik vyro.

Paviršiai uzurpavo gylį. Tapo stiliais.
O banalybė pasirinko tatuiruotes.
O menas? Rinkas ėmė įsisavint menas.   
                       
Nurimt sėkmė loterijoj anksti leis.
Ir fejerverkais perdegs valandos beprotės.
O smegenų tinkle „Aš“ bus vienintelis domenas.

Bet, laimei, liko mano moteris ir vynas,
Ir klasikinės muzikos vinilai,
Celanas, Brodskis ir Milašius.

Taip pat aistra. Ne pernelyg patvinus.
Alsavimu šiek tiek skolinga tylai.
Kiekvieną kart lyg pirmą nusitašius

žiūrėjimu į tavo profilį, mieloji,
nesuprantu kodėl man šitaip sekas
šioj inkarnacijoj, kur ošia aukštos pušys.

Tarei – smarkiau neprisiglaust. Meluoji.
Neprisiglausi – gelbės tik Prozakas.
Ir tarp lietimų įsiplieks švelnumų mūšis.

Tai taip tegul ir lieka, mylimoji.
Tegul taip tęsiasi ir klesti
iš staigmenų sau horizontų nusigvelbę

dalykai. O ramybė? Lai ilsisi sau šilumoj ji.
Neužsibūkim jokiame balaste.
Tik sapnuose murmėkim greitakalbe.