Pamąstymai

Laukimu Advento byra, byra... sniegas,
Balta, balta... bus visur. Aure,
Po balčiausia drobule žemelė miega,
Sąžine tyra taip, taip... švaria.

* * *
Mes, net ir gedulingam ilgesy,
Gyventi, džiaugtis norime visi.
Meilei nei galo, anei krašto nesimato,
Paliečia ir žmogaus dalia – šviesi.

* * *
Žmogau, kada tu nesigvieši, daug daugiu įduos.
Niekas nežino savo paskutinės valandos,
Ką sukaupei, tą ir paliksi žemės šios buveinei.
Nuogi, basi atėjome, nuogiems, basiems – giedos.

* * *
Daug svetimų ir artimų išėjo, bet negrįžo
Papasakot, liepsnų kaip Letos perplaukė jie ižą.
Mirtis kol pasikvies, saldus smalsumas vis rasos:
„Kodėl sapne tiesos papasakoti nesiryžo? “

* * *
Kai duodi tu kitam, nesitikėki gauti,
Nes imantis juk neprivalo tau tarnauti.
Poelgiu savo pasidžiauk gražiu,
Taip savo sielai leisi karaliauti.

* * *
Keliaujam klystkeliais, tiesiais keliais,
Jei brangūs esame, visus įleis.
Lipdydamas nepagailėjo jis šviesios vilties,
Nors į namus sugrįšime kvailiais.

* * *
Kas tie puošnumai, kas tie rūbų šnaresiai,
Jei sąžinėj švarumo sukaupta mažai?
Sutinka – „pagal rūbą“, o išlydi – „pagal protą“.
Ir ko dabar ant dalgio šokt, lyg varlei, man mažai?

* * *
Medžio paklausiau „Dievas ar yra? “,
Kalbėt nemokantis vešliai pražydo.
Žvelgiau, plazdėjo mantijos spalva,
O aromatas bučiniu pirmosios meilės sklido.

* * *
Svetimas gels – tikrai skaudės.
Išsilaižysi žaizdą greit širdies.
Bet artimas kai kirs, nuvys viltis,
Tarytum karsto dangtį jai užris.

* * *
Vienatvės aš visai nesibijau dienų,
Už viską padėkoju, ką užgyvenu.
Į gėrį svetimą, kada nekrypsta akys,
Lengvu žingsniu į pabaigą einu.

* * *
Visą naktį pliaupia, net šniokščia,
Marios ašarų plūsta stiklu.
Dangus rauda. O kaip jį paguosti,
Kad nebūt įkyriai įžūliu?

* * *
Svetur laimužės neieškok, nes ji – šalia.
„Kur mūsų nėr, ten pieno upės plaukia“.
Kai Lietuvos džiaugiesi gėlele,
Vilnija žvilgsniui meilės laukas.

* * *
Taikos nebuvo ir nebus,
Kol žemėje gyvens žmogus.
Jeigu yra plėšrus žvėris,
Tai tiktai jis, tai tiktai jis!