Tiek širdies ištuksėta

Per nugarą brenda
Tarsi per dykumą pirštai
Mano žvilgsnis toli
Užgauna stygą kuri
Susiuva žemę ir dangų
Nors tyli tavo kvėpavimas
Kaip dulkės nusėda
Ant knygos kuri
Tiek širdies ištuksėta
Kiekvienas nakty mes
Suvalgomas būnam tamsos
Ir tik rytą anksti mus po
Ašaką greitai išspjauna
Svarbu ne vienam iškentėti
Bet kurią mumyse susikaupusią tamsą
Mintis kaip strėlė
Kaip elektros srovė
Turi kintamą būseną
Guliu ir klausausi
Kaip kapsi iš krano
Diena