Kada moteris laiminga?

Viskas šiame pasaulyje keičiasi ir juda. Manau,  jūs man atleisite už šios senos tiesos citavimą. Ne visi, ar ne visos norės su ją  sutikti, nors jau senai įrodyta – tai tiesa. Ar galima sutikti su ja, kai žvelgi į veidrodį ir matai visai ne tai ko tikiesi.  Tada jau reikia sakyti: kad  esi tik graži... Nesvarbu, kaip besikeistu moters fizinė būklė, grubiai tariant eksterjeras, dėmėsis jai metams slenkant turi tik didėti.
Labai norėtųsi išsiaiškinti, koks iš tiesų turi būti tas  dėmesys moteriai, savo gyvenimo draugei. Vyriškai pasikalbėti – kur jo ribos?.. Paprastai moterys linkę manyti, kad ribų neturėtų būti.  Jos ir tik jos laiko visus keturis namo ar buto kampus, o vyrai, tie baisūs  tinginiai, turi visokeriopai atsilyginti už laimę, kad jos su jais dar gyvena. Tai, atseit, labai didelė dovana vyrams.
Kada pagaliau moteris turėtų jaustis laiminga? Senesnės kartos moterų  supratimu – tai tada, kai vyras iš viso yra namuose, priedo blaivus, arba apiblaivys, tik keletą bokalų alaus išgėręs. Didele laimė,  jeigu jis pats nusirengia, pavalgo nepridrabstęs ant stalo barščių, atsigula ant sofos, arba lovos ir ramiai skaito laikraštį, arba žiūri televizorių, nesikeikia, nepriekaištauja, nekelia pavydo scenų.  O jeigu jis, atlikęs kas priklauso, priedo dar ir pakalba – tai jau laimės viršūnė. Taip mano labai didelė dalis moterų. Svarbu, kad tik nesiautėtų, svarbu, kad tik laiku savo ragus sudėtų ant pagalvės ir nedvoktų.
Žinau, atsiras nemažas būrys gražiosios lyties atstovių, kurioms nupieštas  idiliškas vaizdelis, visai nesukels susižavėjimo. Tie vyrai – tokie apgavikai – tokie  mulkiai, jais reikia tiesiog naudotis, gailėtis jų negalima, jie sutverti vergauti moterims,  nes moterų gyvenimas nepalyginamai yra sunkesnis ir vertingesnis.
Panagrinėkime gyvenimiškus pavyzdžius. Vyras, norėdamas užkariauti jam patinkančios moters širdį, visaip stengiasi, kad tik ji už jo ištekėtų, nors dažniausiai būna atvirkščiai.
– Mieloji, tu tik dainuok ir šok!.. Kokį gražų balsą tu turi! Dainuok, dainuok! Aš tau kavos, arbatos, sumuštinių. Brangioji, na, ir valgai tu, kaip paukščiukas, kaip lengva su tavimi bus gyventi!
Po vestuvių kavos nešimas į lovą baigiasi, vyras prašo normalių pusryčių ir pietų, keikiasi, jeigu jo dainuojanti lakštingala, tik meile jį vaišina. Priedo ateina išgėręs ir dažnai. Pasiskųsti nėra kam, net mama nesupranta. Kai nuvažiuoja pas uošvę, negeria nei lašo. Niekas taurelės negali įsiūlyti, nei uošvis, nei broliai, nei kaimynai. Uošvė alpsta iš laimės.
–  Dukrelė, kad man toks vyras būtų tekęs, negeria,  visų  galų meistras, štai šaldytuvą suremontavo!.. Saugok ir globok jį kaip savo akį. Neduok Dieve, prarastum!..
Vyrelis tik namo grįžo, prie pirmos parduotuvės sustojo, gėrimais gerai apsirūpino. Mūsų dainuojantis paukštelis, kaip narvelyje daužosi, nemiega naktimis. Gyvenimo draugas knarkia, smirdi džiovinta žuvimi ir atsiraugėja  tiesiog kloakos kvapais.  Reikia skirtis, kiek dainuojančiam paukšteliui reikia, čia bandelę sulesė, čia kavutės pagėrė ir gyva. Viena aišku, mamytę –  ilgai nesupras. Valgyti gaminti – jus jau man atleiskite!...
Panašiai prieš vestuves elgiasi ir Ievos dukros. Jeigu tavo išrinktoji jau prieš vestuves  sako:
– Pasirink, arba mane arba butelį!..
Geriau rinkis butelį. Prieš vestuves ji neturi teisės taip kalbėti. Tai rodo labai valdingą charakterį. Kiekvienos moters pagrindinis tikslas yra susigauti vyrą, o jau po to jį auklėti. Gerų vyrų toje Kupidono rinkoje ne tiek daug. Ne tiek daug ir pirmo ryškumo gražuolių, kurios galėtų  organizuoti varžytynes  dėl savo rankos ir širdies. Išankstinis, prieš vedybinis auklėjimas, rodo labai aukštą rizikos laipsnį.  Jeigu  apsilankius pas busimą antrą mamą, dar pastebėsite, kad uošvis skuta bulves, o mama labai ištinus ir nuolat serga – tai  nežinau ką jums ir  bepatarti. Vertėtų greičiau sprukti, kol dar nevėlu, nežiūrint į visą busimą žavesį ir seksualumą. Fizinis grožis neamžinas, o kaprizai gali būti nepagydomi.
Sakoma: reikia moters atsiprašyti, jeigu ji netgi ir neteisi. Pasaulis margas, tikriausiai ir tokių yra, kurie atsiprašo. Labai juos gerbiu, plieninių nervų žmonės, arba visiški pakulniai. Tada jau aišku – kavą į lovą. Kokį malonumą žmogus jaučia valgyti iš lovos dar neišsirangęs, aš nesuprantu?..  Pavalgyti dievaž mėgstu, mano ir figūra tai liudija, betgi ne lovoje. Kame čia tas malonumas?.. Matomai ne kava svarbi – svarbus dėmesys. Dėmesio moteriai reikia, kaip arkliui avižų. Visas progas prisiminti, su viskuo pasveikinti, su viskuo sutikti, viską atremontuoti ir kasdien gėlių atnešti. Joms tos žolės daugiau už maistą reikalingos. Nuo to dėmesio tik vieną svajonę žmogus turi: daryk ką nori, su viskuo sutinku, tik duok daugiau ramybės ir nereikia man jokio dėmesio, nes...
Negalima sakyti, moterys už dėmesį mėgina atsilyginti. Jos  nenori likti skolingos, įkyriai tvarko tavo išvaizdą pagal savo modelį. Savo veiksmus paaiškiną: ką apie mane žmonės pamanys, jeigu tu vaikščiosi apsileidęs. Neduok Dieve, koks  nors plaukelis iš nosies ar ausies išlįs!.. Ir neaišku kam to reikia, juk gali kitoms patikti?..
Ir niekada mes vienas kito nesuprasime iki galo..