*104602012023

Man with the seven scars.
Svečiai nagrinėjo peleninę
besidairydami riebesnio šmoto tabako,

maišė jį su smala arba kaip sunėnas sakydavo -
maišė jį su materija. vienaip ar kitaip, jie
laižė pirštus ir baisaus būta bankroto.

Liūdnų naujienų pranešti išsiuntėm
jauniausią sūnų. šiek tiek purtė
ir nerimas ėmė pagalvojus apie jo neužrištus batus.

bet kas kas, o jis tikrai gimęs surinkt gėdą
ir nenutiks nieko blogo, nes gimė,
nes sukūrėm.

**

Pabudo rytas ir žinojo,
kad jam tai jau paskutinis,
pasveikino saulę,

apkabino it be armoro iškeliaudamas
lyg palikęs ginklus ir savo sielą į
dežę sudėjęs

prieš save visą kelią
juodos odos pirštinėm
apvilktom rankom neša.

Horizontas aukštas
ir paukščiai, kurių kotedžais
sukeitė gimtuosius medžius

du pirštus vardan akimirkos paaukojęs
verčia kortą paslėptą,
sako diafragma užsiveria

Į akis
žvelgiant
Saulei

ir tada viskas jau aišku
akimirkai bent
jau.

Paskutinį gurkšnį kavos
prieš panyrant
aliejuj.

palikti kitur
to ko nieko nereikia,
ant kaklo dvasia

ir pelenais
virstantis laikas,
akimirka

arba kai esi ta
ta kai apgavai saulę
iškeitęs karčią žinią

į žvilgsnį
namais virtusią
kortą.

*

Pro vartelius šmurkšt šuns dvasia
į mišką į apleistą stovyklą,
kur tuoj nebegyvens bembiai

į bėgantį laiką
ir pamirštus užrišti batus
lyg to nebereiks jei kas sieną pramuš

virš buvo dangus
ir saugojo mus nuo pačių
dangus buvo sunkus

ir nešė ramybę teisė užmigt
saugus sapnas greitai
pamiršta paslaptis

saulė
mirkteli.
*
104602012023