kažko vos

Tiesiog trūksta kažko. Vos
truputėlio. Trupinio. Keleto trupmenų
Kažkada jau baigėsi kovos
dėl visokiausių „dėl“. Aistrų, menu

pasibaigiančių, norisi.
Taip pat išsibarstančio geidulio, troškulio lašų,
taip pat – lašų, kurie minore visi,
kai tarp jų nukritimų garsų nerišlu.

Negana ir slypinčio nuojautoj
to, ką matau pernelyg miglotai,
ir to, ką taip gerai žinojau – tuoj
prisiminsiu.., kažkokie lygūs plotai,

spalvos lyg pasilieję,                               
aromatai lyg susigūžę vėsoj –
lyg netektis, uoslė ją
išsyk paletėj kvapų visoj

atpažįsta iš virpesių šnaresio plisti                                             
imančio, trūksta kažko, kažko to, kai                                                   
užplūsta žvilgsniais tuštumoms brolystė,
tirštumui kalbant šiurkštokai.