Žmogus be draugo

Žmogus be draugo,
Paliktas vienišas bėdoj,
Lyg karys ant karo lauko,
Rankoje lemties žiaurioj.


Nėra pasauly sielos nė vienos,
Kuri padės jam ar bent jau jį užjaus.
Tokia jam Dievo duota rykštė!
Nors buvo panaši ir vakarykštė...


Ne jo kaltė, jog jį užmėtė,
Ne jo kaltė, kad kojos šalin jį tėškė!
Įstrigęs dabar jis čia, griovy,
Lyg karalaitė aukštoj pily—


Turės dabar jis laukt savo išsvajotojo herojaus,
Kuris, tvirta ranka, pakels nelaimėlį ant kojų.
Jo galūnės, lyg surakintos grandimis,
Nepajudėjo nei per centimetrą, nei per tris.


Lyg tarakonas, apvirtęs ant kupros,
Nei rankos, nei kojos atsistoti jam neduos.
Beliko jau pagalbos šauktis tik balsu,
Nors giliai širdy aišku, kad tokios aplink nėra gausu...


Miesto gatvės, privarytos pilnos skubančių žmonių,
Tačiau visiems ištiesti ranką nelaimėliui šykštu.
Biznieriai, santechnikai bėga, staliai važiuoja dviračiu gatve,
Perekupai visi— ištraukt iš spąstų nenori, ne.


Nors žmogus be draugo pats irgi pripažįsta,
Jog balsas jo prikimęs ir iš griovio biški smirda,
Tačiau jis pats, prisiekia Dievui sunkiu metu,
Jei blaivas būtų, ištrauktų nelaimėlį — jam nebaisu.


Kiek šaukė, kiek bliovė, nieks nė nepažėjo,
Tiesa, policijai pravažiavus, griovys, trumpam laikui, lyg kapuose patylėjo.
Pamiegojus šiek tiek ir pabudus ant pietų,
Reikėjo vėl stvertis nelaimėliui darbų!


Kairė ranka atgavo judesio čiūt čiūt,
Tačiau pajudėt nepadėjo, nė krust.
Daug laiko nepraėjus, pro griovį praėjo Antanas,
Tikriausiai tas pats, kuriam prieš tris savaites aludėj buvo įstatytas fanaras...


Antanėlis, matyt, buvo padaręs gramelį,
Susipynus kojoms, teko kristi šalia į griovelį.
Tiesa, naujas draugas nesileido į kalbas,
Vos griovin atgulus, ėmėsi miegąs.


Žmogus be draugo, griebdamasis šiaudo paskutinio,
Stodamas prieš dorybę ir užmiršdamas principus žmogiškumo,
Kvietėsi vaikučius, tikriausiai keliaujančius namo iš mokyklėlės,
Kad ištrauktų nelaimėlį iš narvo, nebijodami smirdinčio dėdės.


Žinoma, nesulaukus pagalbos ir, besidarant tamsu,
Pajuto kalinys tokį jausmą, kurį kiekvienam tokiam pripažinti baisu—
Iš visų pusių, lyg peiliais žiauriausias ginklas,
Plešiantis odą ir mėsą, griebė blaivybės pinklės,


Priversdamos prisiminti šeimos būtį, namų stovį,
Kasdienio gyvenimo negerovę...
Šitaip, pajutęs tokius žiaurius jausmus,
Šoko iš griovio sparčiu judėsiu, energiją atgavęs, ekskalinys spartus.


Kojos nešte nešė, nekreipdamos dėmesio į iš griovio šaukiantį Antaną,
Į vietą, kur taip šilta, malonu, visi lygūs ir taip gera!
Kur padės jam ar bent jau jį užjaus,
Kur dūšiai gera ir smagu
Ir žmogaus apsuptyje yra tikrų draugų!