chroniškasis idas

Rymau netoli čiurlenančio upelio,
Bet negaliu sumerkt akių.
Gyvenime, ko iš manęs tu nori?
Ar dar nepavargai nuo spindinčių manų akių?

Girdžiu- sugirgždo beržas netolies,
Matau- rūtelė susvyravo.
Jaučiu- atrieda, atidunda
Bestija likimo manojo.

Nutilo ir upelis,
Žaismingai tryškęs netolies.
Ir spindulys pabėgo tyliai...
Ak, Saulele, kur slepies?...


Tokia begalinė pynė abejonių
Tapo mano esybės gruntu.
Aš mintu naiviomis svajonėmis,
Aš tampu chronišku suicidu.