* * *

kiek prireiks metų, kad suvoktum —
gyvenimą gyveni į priekį,
bet supranti tik žvelgdama atgal,
peizažą pamatai tik tada, kai atsitrauki nuo jo tolėliau

ir sėdi  tarp moterų, kurių kiekviena it prabangiausią apdarą dėvi liūdesį
ir pasijunti lyg nubudusi vienoje iš motinos pasakų, kurioje
upė nesiraivė, neriaumojo ir nebangavo kaip vandenynas— tekėjo ramiai
tarsi dainuotų lėtą dainą, tokią, kurioje ilgesys virsdavo į norą pasikalbėti ir

būdavo toks stiprus, kad atrodydavo, jog jei giliau
įkvėpsi subyrėsi į šipulius ir akys taps tuščios
it cikadų kiautai besivoliojantys dulkėse kur kadaise žydėjo gėlės
gėlės iš tavo užburtų naktų,
kur kristalai nutupia lyg ašaros
akių kampučiuose