Ar tai aptingus siela nejautri
Jausmus į bokštą nori uždaryti,
Arba – senovės magija tamsi
Sustingdė sugebėjimą matyti,
O gal seniai paklydusi drąsa
Iš labirinto kelio neberanda,
Bet tavo žvilgsnio degančio šviesa
Iškirto mano celėj naują langą.
Ir iš anapus veidrodžio gali
Stebėti šitą virsmą stebuklingą –
Visur tyli, kukli ir mandagi,
Tu sprogsti scenoje aistra galinga!
Nes Bakcho burtai apglėbė staiga.
Nors nežinia, kokia lauks pabaiga.