Stikliniai lietaus – ašarų lašai lenkiasi žemei ir dūžta, atsitrenkę į mano suplyšusius žieminius batus. Ryte juos nusivaliau, nes žinojau, kad lis, o lašų negalima išpurvinti. Aš lyg šešėlis kopiu gatvių kopėčiomis. Kuo aukščiau lipu, tuo didesnius lašus galiu paliesti. O! Aš jau pakankamai aukštai, kad galėčiau savo griozdišką kūną įtalpint dar nemirusiame lietaus laše. Aš dar gyvensiu lietumi? Tai jau nebesvarbu... krentu ant pajūrio akmenų, kuriais tu žaidei, kai buvai mažas berniukas. Tada tu tikėjai pasakomis, kurias tau sekė baltais chalatais pasipuošusios bangos ir vėjas, kuris bandė įtikinti, kad į tavo svajones netelpa žmogus. Leidžiuosi akmeniu žemyn – tu stiebiesi į dangų, bet vis dar tiki pasakomis... Nusiaunu batus, permirkusius lietumi. Einu miegoti. Pasek man pasaką apie lietaus lašą, kuris virto tavo ašara. Aš noriu paliesti tavo skruostą...