Ir sninga, sninga taip
elegantiškai.
Neskubant, lengvai, lyg
valsuojant.
Ir pušys galvas klojasi
baltai,
šiltai,
puriai.
Aristokratiškai net gi,
sakyčiau.
Jei pušys aristokratėmis kada nors
būna.
Atgaiva po vakarykščio
kadrilio.
Padūkusio, su pašvilpavimais.
Kai žibintų šviesos
scenoje
visą naktį šėlo pūga, greitą
kadrilį
keisdama greitesne
pasiutpolke.
Ratais, ratais.
Negali akių atitraukt nuo
scenos.
Žinau, laikina tai. Tuoj atšils.
Kaip visad, kai
ilgiausia naktis baigia savo
pasirodymą.
Ir kris sunkūs, šlapi, pilkos burnos
išspjauti
kąsniai.
Dribs ir tirps.
Dribs ir tirps.
Kris pušų kepurės
aristokratiškos.
O dabar sninga
elegantiškai.
Tuba Mirum ir kam reikia to elegantiškumo kai autoriui labiau norisi aristokratiškumo pasiutpolkėje.
Humoristiška humanitarika: „Aristokratiškai net gi,
sakyčiau". Ir pabaigoje elegancijos jokios neapčiuopti iš poetaujančios kokofonijos.
Gi ir snigti gali, ir ne tik elegantiškai (kam dubliuoti A. Miškinį), gali snigti ir melancholiškai, ir lyriškai, ir kitaip - įvairiai, nes snygis kaip ir homo sapiens - nuo pradžios ligi pabaigos...
Oba! Miškinis, taip. Perklausiau įrašą, gražu labai. Bet pirmą kartą girdžiu, turbūt turėtų būt gėda, kad tokia neišprusus. Bet nėra kažkodėl.
Dar išgirdau ir apie pasikorusį mėnulį. Irgi esu taip parašius, tik kitam kontekste.
O tai ką dabar daryt?
Skaityt viską, kas ką kada nors parašė, kad atsitiktinai nesutaptų du žodžiai?
Beje, Radauską skaičius netyčiom.
"Šiandien taip elegantiškai sninga" - tai Miškinio, jei neklystu, eilutė.
Bet nematau tame jokios tragedijos, nes Kormilecaitė panašiais žodžiais pradėtą savo eilėraštį plėtoja visiškai kitomis stilistinėmis priemonėmis ir rezultatas yra visai kitoks. Kelių žodžių atsitiktinis (ar net ir sąmoningas!) pakartojimas pats savaime nėra nei pliusas, nei minusas.