Žiemos pasaka

Šiąnakt snigo.  Sodriai.
Miške baltuma natyvi.
Ir pėdos.
Lengvos, mažytės -  svirbelio, arba
meletos.
Kiškio nubėgta, šuns
užsivyta. Žmogaus.
Stirna lengvai tipeno.
O gal ne lengvai, gal net
pavargus.
Nykštukai ir raganos
pripėdavo.
Takelis pramintas.

Tu, žmogau, buvai laukas. Ar miškas.
Ir tu.
Baltas ir
tuščias.
Tyliai zylė kojele
pažymėjo - pirmoji pėdutė. Lengva.
Šuva.
Žmonės, žmonės, žmonės.
Volas.
Vieškelis ištryptas, toks sunkus, nepakeliamas.
Ne laukas, jau
stadionas.
Bet kiek patirties ir pilnumo dabar jau prikaupęs, lyg
pėdsekys kiekvienam įspaudui duodi
vardą.

Ir tu.