Pasaulis šoka ir dainuoja
Ukraina kraujuoja,
Ruošiasi pirkti tortus,
Šokoladus, ar jaučiat
Kraujo, mirties kvapą,
Darysim balius, maskaradus,
Ukrainoj tamsa, šaltis ir badas,
Ukrainos vaikams okupantai tankus
ir patrankas po eglute deda.
Nieks nepasikeitė, žiaurumas
Ir abejingumas dantimis kalena.
Taip! Itsiviepia ir tsiulpa apie artimo meilę, patiją ir uzuojautą, prirengia vitsokiuts lapdarots koncertuts rodydami kaip jie aukoja, o patskui eina ir kemtsa tortuts vititkai neutspringdami po regėtų putcų, ryja ir tsoka ir jų empatija yra tokia, kad ką tik atkitstats karo vaiko delniukats ir akytėts jų akytse netstovi, jie gali po penkių minutcių ryti dideliautsią tortą ir tsokti, tsokti, tsokti tsaudydami pejerverkuts lyg pe jų its karto ir tuoj mirtų, taip! Tsuptiliai ir tyliai patsvetsį tsventę, tsutsikaupę ir jautsdami tsirdyje vitsuts ten jie negali, nets jie jau pritsidėjo pliutsiukų ir kitiemts, ir tsvarpiautsia tsau, todėl dapar ramūts dėl tsavo patijots ir gerumo, ir niekats jų akytse netsovi, ne! Taip. Taunuolė Raidelė!
Viskas teisinga. Akivaizdu. Bet ar vieta tokius tekstus dėti į skiltį "Eilės"? Gal labiau tiktų išdėstyti mintis proza ir paskelbti esė arba dienoraščių skiltyje?
Žiauru, bet tiesa.
Tiesa ir kitkas. Tiesa yra nepasiduoti. Dainuoja ir Ukrainoje. Ir švenčia, ir džiaugiasi.
Galima švęst gyvenimą. Tyčia, kaip priešpriešą mirčiai, kaip gyvenimo pergalę. Tai netrukdo aukot, padėt kaip kas gali ukrainiečiams ir tikėti pergale. Ji bus.