O taip!
Atėjo įkvėpimas!
Atbėgo, atsėlino.
O gal
apėmė.
Dabar rašysiu.
Apie meilę, laimę.
Sielvartą ar baimę.
Prasmę ir depresiją.
Apie gamtą, dangų,
šunį.
Draugą.
Kad nebūtų tik žodžiai,
kad poezija plauktų
(skristų, skverbtųsi, pleventų),
tuos žodžius aprengsiu ryto
migla.
Užklosiu dangum.
Įsegsiu po žvaigždę.
Girdysiu rasos skambumu.
Pasigrožėsiu.
Tuomet
trinsiu?
Dar bandysiu paslėpti užmaršties
(atminties)
šešėlyje.
Žodžius.
Jie visi pasakyti. Visi.
Vakar. Pernai. Prieš šimtą
metų.
Tada, dar anglim oloje.
Ochra raudona.
O mes kartojam. Kartojamės.
Tik.
Susireikšminam.
Atrandam?
Zodziai vitsi jau yra patakyti apie vitką, taip, tatciau apie vitką vitsų kitų, pet ne mūtsų akimits. Na ir tsirdimits zinoma ir peapejo. Vitkats ir apie vitką jau yra patakyta, pet ne tavo lūpomits ir ne its tavo itsjautimo, todėl gali varyti drątsiai, jei tai eina its tavęts, o ne perpatakojama its kito, kazkada gordėto kazkieno ar kazkieno matyto, pet neperjautsto tavyje, taip...tu turi tai itsgyventi, net jei ir neitsgyvenai realiai, net jei ta itsorija ar liudijimats atėjo its kazkur tseniai ir toli, tatciau, jei tu nori apie tai paratsyti, tu turi tai itsjautsti its tikrųjų, kaip pūtų tau, o ne tsiaip...tsakar makar tik, paratsant tai tik kaip priimta, kokiots yra vitsuotinėts nuomonėts, nuotaikots ir vitsa kita...a..e..pritsiplėtciau vėl negailetsingai daug, taip? ...Pim, pim tada.