Vunderkindo šventė

Iki šiol tai įrodyta...
Gyvenimas yra liūdesys!
Bet mes išmokome mylėti liūdesį, kad mylėtume gyvenimą!
Nes mylėdami liūdesį išmokome kovoti.
O kovoje – vien kovoje – yra mūsų gyvenimo džiaugsmas.
Išlikti sustabdytam pusiaukelėje nėra mūsų užduotis.
Pusinis apskritimas simbolizuoja senovės „taip ir ne“.
Gyvenimo ir mirties bejėgiškumas.
Tai socializmo, gailesčio ir tikėjimo ratas.
Bet mes nesame socialistai...
Mes esame anarchistai.
Ir individualistai,
Ir nihilistai,
Ir aristokratai.
Nes mes kilę iš kalnų.
Iš arti žvaigždžių.
Mes ateiname iš aukštybių: juoktis ir keiktis!
Mes atėjome apšviesti Žemėje laužų mišką, kad apšviestume jį naktį
Prieš didįjį vidurdienį.
Ir mūsų laužai užges, kai virš jūros didingai pliūpsnos Saulės ugnis.
Ir jei ši diena neateis, mūsų laužai ir toliau tragiškai traškės amžinosios
Nakties tamsoje.
Nes mes mylime viską, kas puiku.
Mes esame kiekvieno stebuklo mylėtojai, kiekvieno stebuklo propaguotojai,
Kiekvieno stebuklo kūrėjai!
Taip: mes tai žinome!
Jums puikūs dalykai yra gėryje ir blogyje.
Bet mes gyvename anapus gėrio ir blogio,
Nes visa, kas puiku,
Priklauso grožiui.
Net „nusikaltimas“.
Net „iškrypimas“.
Net „liūdesys“.
Ir mes norime būti puikūs kaip mūsų nusikaltimas!
Kad nebūtų šmeižto.
Mes norime būti puikūs kaip mūsų iškrypimas!
Kad tai būtų sąmoninga.
Mes norime būti puikūs kaip mūsų liūdesys.
Kad būtume to verti.
Nes mes kilę iš aukštybių.
Iš Grožio namų.
Mes atėjome iškelti laužų ant Žemės miško, kad
Apšviestume jį naktį prieš didįjį vidurdienį.
Iki tos valandos, kai virš jūros galingai prasiveržia Saulės ugnis.
Nes norime švęsti didžiojo žmogaus Vunderkindo šventę.
Norime, kad mūsų protas virpėtų naujame sapne.
Norime, kad ši tragiška socialinė prietema mūsų „aš“ suteiktų
Ramios ir jaudinančios visuotinės šviesos.
Nes mes esame socialinių fantomų nihilistai.
Nes girdime iš požemio verkiančio kraujo balsą.
Paruoškime paravanus ir deglus, o jaunieji kalnakasiai!
Mūsų laukia bedugnė. Pabaigoje mes žengiame į tai:
Link kūrybinio nieko.