Iš nežinomos žemės pareisiu, kai kilsi iš miego,
Įščiom skausmo pilnom, kai ugnim degs palaukių atolai,
Tu dėliosi žodžius išrašytus ant rudenio sniego,
Ir išaustus naktim, kai tamsybėj ėmei ir nutolai.
Aš iš rudenio sapno pareisiu, kai lauksi vienatvėj,
Kai girdėsi žingsnius, bet manęs tu čionai nematysi
Ir tik laikrodžiai muš, kai sustosiu aš Rudenio gatvėj,
Kai sakysiu myliu, tu suprasi tai buvo netyčia.
Nežinau, kur esu ir kur mudu kadais susitikom,
Kai jaunyste žaidei ir kai vasaros buvo tik mūsų,
Tik dabar supratau, kad tai laimė už šimtą skatikų
Ir kad tau nesvarbu, kuo buvau, kuo tikėjau, kuo būsiu.
Mūsų vasaros verks, kai tavąsias rankas glamonėsiu,
Lūpų karštis, ugnis degs širdy tarsi šokis plaštakių,
O paskui tyloje užsiklosiu aš medžių pavėsiu,
Supsis mėnuo aukštai, žvaigždės nieko man nieko nesakė.