II dalis

Vis pagalvoju, geresniąja galėtų būti dalis                                     
antra. Iš pirmos epilogų gelmių išsivaduotų
šaltinio vanduo. Tuo
džiūgautų pasineriantis į jį spindulys,

išnertų daug švaresniu,
gyvuose pušų spygliuose išsivoliotų
ir taptų švaros kąsniu arba dribsniu,                   
atšvaitais šūkautų – valio!, tuo

nustebindamas prieblandas, kurios ne temsta,
o švinta, tada jau sklaidos
ir tai ypač patinka daiktams, tai
patinka ir tiems, kam klaidos

nėra blogis, juo labiau blogis absoliutus,
tegul tai vadinsis likučiu iki atitikties,
tik truputėlis, toks mažmožių, beveik nieko lietus,
nuobodžiauji, skaitai kažką, jauti kaip keities,

kai kuriais aspektais augi,
kitais nemažėji, jeigu būtų dalis trečia,
tada ši, antroji, būtų eilinė, nejaugi
eiline taptų pradžia?

Laimei trečiosios dalies nėra. Ši
tuo pačiu ir paskutinioji.                       
Jas abi kaip vieną užrašė.
Abi su miego pertraukomis tebeniūniuoji.