Kartais

Ramybės.
Tik tokios tylios ramybės.

Dar  tas visai nesenas laikas,
kuomet krūtinėje varpeliai skamba,
Ar varpo sidabrinio dūžiai veržias lauk - jau tik balastas
nebereikalingas tapo.

Ir bėgių nebereikia, rūko
stotyje iš ryto.
Ir traukinio vagono monotoniško
tuk duk,
kuomet vaizduotė nerimą pažadina - jau nebenoriu.
Ir jokio virpesio širdies, nei
jaudulio.
Juk gali nepavykti - tada siela virpės visai be jokio reikalo.

Tik susigūžti, sumažėti, kad neberastų tie
pasikeitimai, kurie pakeldavo, iškeldavo,
prikeldavo...

Ir nebus kontaversiško epilogo.
Paguoda tyloje.