Giesmė buvo tyli ir tik
sau.
Pašnibšdom.
Ir vėjui tyliai šnarant akomponimentą
šakose.
Kaip vargonams - piano pianissimo.
O gal arfai.
Seniai užtmirštos seno, mirusio
sodininko.
Giesmė ir ji.
Vėjas kartais užmiršdavo
dinamiką ir šūkteldavo
mezzo forte.
Ir tada plikose šakose sutilindžiuodavo raudoni obuolių varpeliai-
skaudūs kaip priekaištai,
sušalę, skambūs,
pamiršti.
Tokia likusi viena senos sodybos
obelis.