Lapkričio septintos eilėraštis

Laboratorinė tyla tirštumo lavos.                                                                                                 
Gali jaust įtampą lyg būtų spręsta
ne viskas ir kad tik nepavėlavus.
Pelytė sienoj graužia rąstą,

sopranas, mezzo, tad tikrai pelytė,
o ne pelė. Ir sienoj, panašu, šiaurinėj.
Ruduo išsiskleidė laike ir plyti.
Pro langą į kitur žiūri. Nei

mažiausio neatitikimo prieky.
Ir už. Net lažintis dėl to gali. Gi
kažkas tyloj vidinėj rėkė
apie gilumo begalybės lygį –

tylos gilumo. Stalas rašomasis.
Čia į žodžius įskiepijamos natos,
apsunkę nuo nesuvokimo masės,
tai ypač aiškiai užsimerkus matos.