Susitikimas su proseneliu

Kaip apmaudu, kai tarp žmonių, kurie buvo sukurti laimei ir džiaugsmui, atsiranda nesantaika ir net karas dėl to, kad jie priklauso skirtingai tautybei, religijai ar pasaulėžiūrai. Kai pasirenkame kažką vieną ir atstumiame kitą, tai yra pražūties kelias. XIX a. politinės idėjos, skatinusios darbininkus ginti savo interesus, reikalauti žmogiškesnių darbo sąlygų, turėtų siekti dialogo tarp valdžios, darbdavių ir piliečių, ypač dirbusių sunkų fizinį darbą. Bet užuot siekę šio dialogo ir kompromiso dėl žmogaus, darbuotojų teisių įtvirtinimo visuomenėje, tuometinėse valstybėse, šios idėjos peraugo į agresyvaus pobūdžio ideologiją. Šios ideologijos skleidėjai norėjo užkariauti visą pasaulį, suteikti laisvę engiamoms tautoms. Jei komunizmas ir socializmas siekė radikaliai pakeisti ekonominę santvarką ir ekonomikos funkcionavimą, nacizmas ir fašizmas siekia vienos tautybės dominavimą virš kitų. Komunistai naikino savo politinius konkurentus, fašistai ir nacistai – kitataučius. Paklauskime, ką gi naikino kapitalizmas ir monarchija? Jei komunizmo ar fašizmo atveju, silpnadvasiškas, pavydus arba valdžios geidžiantis žmogus leistų sau apšmeižti kitą žmogų, neva jis priklauso šios politinės sistemos priešams, kapitalizmo sistemoje toks žmogus pakenktų savo artimui dėl pinigų, kad užimtų geresnę poziciją darbe, valdžioje ir tt. Monarchija, kurios ekonominė sandara dažniausiai labiau panaši į kapitalistinę, bent jau XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, kovojo su tais, kas ardė jos stabilumą ir siekė sukilimo ar politinio perversmo.
Taip susiklostė, kad mano giminėje abu seneliai buvo komunistai, tėvo mama tarnavo komunistiniam pogrindžiui nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje, mano prosenelis iš tėvo pusės tarnavo Rusijos carui Aleksandrui III-jam, o proseneliai iš mamos pusės buvo pirkliai, monarchistai.

                                                  ***

Kartą 1999 metais buvau Karaliaučiuje. Galvojau apie jį kaip apie miestą, turintį turtingą senamiestį, daugybę architektūrinių paminklų. Kol važiavau autobusu iki stoties, pamačiau, kad tai yra visiškai naujas miestas, pastatytas pokario metais. Gerai, kad vis dėlto kažkas išliko, kad ateities kartoms pavyko išsaugoti ir restauruoti didžiausią architektūrinę brangenybę – Katedra su E. Kanto kapu. Visų pirmą aplankiau šią šventovę. Su Karaliaučiumi ir jo kraštu, Mažąja Lietuva, mane sieja tai, kad jos teritorijoje gyveno mano proseneliai. Galbūt kažkas iš jų protėvių gyveno ir Kionigsberge Prūsijos ar net teutonų ordino laikais?
Vaikystėje ir ne tik labai mėgau viduramžius – ypač riterių turnyrus, mūšius. Šios epochos idealai ir vertybės - kilnumas, didvyriškumas, pagarba silpniems, moterims – lyg tyčia buvo skirtos mano asmenybės vystymuisi. Žavėdamasis narsių riterių, karių žygdarbiais, ir pats įsivaizdavau save ginančiu silpnus ir bejėgius. Mokykloje, būdamas pirmoje ar antroje klasėje, tariamajame kare - žaidime tarp berniukų ir mergaičių dalyvavau paskutinių pusėje. Klasiokai reagavo kritiškai, pavadinę mane išdaviku. Iki šiol prisimenu, kaip juokaudamas smogiau maišeliu vienam iš jų per galvą. Tik pamiršau, jog ten buvo tušinukas. O šis klastingai apsisuko savo talpoje taip, kad aštria šerdele sužeidė berniuko galvą. Dėl šio rimto mergaičių gynimo teko kviestis tėvus į mokyklą aiškintis su direktore...
Karti gyvenimo tiesa yra ta, kad daugumą dorybių išmokstame tik rodyti, bet toli gražų nesame tokie visada ir bet kuriomis aplinkybėmis. Tėvai skatina vaikus, ypač kitų žmonių akivaizdoje, sakydami „elkitės gerai, būkite geri“. Kodėl vargšas vaikas turi būti tėvų vizitinė kortelė? Iš to atsiranda veidmainystė ir nelaisvė. Namuose, su tėvais vaikai gali būti laisvesni, prie svečių ar kitose kompanijose turi būti pavyzdingi. Tėvai, ar buvote pavyzdingi jūs patys? Iš kur tas pavyzdingumo šablonas? Žmogus turi būti tiesiog geras pagal savo prigimtį ir žinoti, kad niekas nėra idealus ar tobulas. Tobulėti ir keistis reikia, bet ne dėl pagyrimo, o kad pačiam būtų lengviau ir džiaugsmingiau.
Didinga Katedra užvaldė mano vaizduotę. Įsivaizdavau, kaip viskas galėjo atrodyti viduramžiais, kai varpų aidas sutelkdavo į pamaldas riterius, vienuolius ir miestelėnus. Saloje esanti, bažnyčia atrodė kaip dvasios, tylos, maldos sala šurmulingoje ir nenuspėjamoje gyvenimo jūroje. Vėliau šventovės dalį užėmė Karaliaučiaus universiteto biblioteka, todėl ji tapo žinių, mokslo sala nežinojimo, neišmanymo tamsos jūroje. Kaip džiugu, kai žinojimas yra ne vien dėl išmanymo, erudicijos ir sugebėjimo prisiminti informaciją reikiamu metu, žongliruoti ja, bet žinojimas, suderintas su jo tikslaus taikymo mokėjimu gyvenime, patirtimi ir nuolankumu. Savo žinių demonstravimas nėra išmintis. Tikroji išmintis tyliai rodo gyvenimo pavyzdį tam, kuris įdėmiai stebi. Mokslas sako, žinąs viską apie šį pasaulį, bet pažįsta jį tik iš jo matomų pasireiškimų. Galime teigti, jog gerai pažįstame kokį asmenį, tačiau mes apsiribojame tik apčiuopiamais asmenybės pasireiškimais, bet nežinome žmogaus minčių ir viso jo vidinio pasaulio. Tai yra atskira visata.
Riterių epochos idealus ir kilnumą aptemdė kruvini ir grobuoniški kryžiaus žygiai, riterių dalyvavimas genčių genocide ir brolių krikščionių žudynėse. Apaštalas Paulius rašė, kad jis buvo Kristaus meilės kalinys. Tikėjimas jokiu būdu neturi būti sėjamas per prievartą ir naikinimą, kitaip tai bus nenuoširdus tikėjimas, bet prisitaikymas ir veidmainystė. Kai religija naudojamasi kaip prievartos pretekstu ir įrankiu, tai nuvertina tiek pačią religiją, tiek jos skleidėjus. Tokia ekspansija prilygsta Romos imperijos plitimui. Kaip drastiškai buvo iškreiptas Jėzaus, taikos ir tylos Karaliaus mokymas. Tiesa ir meilė nereikalauja kitokių ginklų, kaip maldos ir pasitikėjimo Dievu.
Pagaliau įėjau į katedros, dvasios ir mokslų šventovės, vidų. Dažniausiai į bažnyčių vidų veda sunkūs ir stori durys, vartai. „Teisumo vartus man atverkit, pro juos įžengęs šlovinsiu Viešpatį. Tai Viešpaties vartai, pro juos teisieji žengia“ (118 psalmė). Tiesos bei šviesos vartai mūsų gyvenime visada sunkūs, nes reikia nugalėti save, norą gyventi savo tiesa, savo nuomone. Jei mūsų tiesa yra melas, tai kas yra tikras melas? Ir kas yra jos šaltinis? Kelias į laisvę užtrunka tiek, kiek siekiame ir alkstame jos, jei iš viso norime būti laisvi. Baltos sienos, kontrastuojančios su raudona išorės spalva, suteikia vidinei erdvei skaistumo. Viduje viskas turėtų būti aišku, švaru ir šventa. Tačiau mes dažnai pasitenkiname savo tiesa ir šešėliais. Juodi suolai, tartum persiėmę žmonių sielų nešvarumais, puošnūs vargonai savo vamzdžiais primenantys didžiulius dantis, bet skleidžiantys dangiškus garsus. Kiek žemėje kontrastų. Užuot siuntę į mėlyną, beribį dangų savo maldas, oro balionus, popierinius paukščius, žmonės svaido prakeiksmus, paleidžia gyvybę ir savo rankų darbus naikinančius sprogmenis… Šiek tiek pabuvęs, įsiklausiau į šventyklos tylą. Įjungiau vaizduotę, ir joje kaip kino juostoje pamačiau visą katedros vidinio gyvenimo istoriją nuo riterių laikų. Keitėsi parapijiečių išvaizda, bet kuo arčiau mūsų laikų, tuo bažnyčia buvo tuštesnė. Tik karo metu prisipildydavo.
Pavargęs po kelionės, aš atsisėdau ant suolo, padėjau galvą ant rankų ir užsnūdau. Nežinau, kiek laiko praėjo, bet pakėlęs galvą, pamačiau priekyje sėdintį vyrą. Jo elegantiškas juodas apsiaustas nebuvo panašus į šiuolaikinį. Susikaupęs uždarom akim ir suklupęs, jis meldėsi. Man jis pasidarė įdomus, tad nutariau jį pakalbinti ir atsisėsti šalia. Nepažįstamas atsigręžė, išgirdęs mano žingsnius, ir apstulbo, nes pamatė, kaip aš buvau apsirengęs. Jo barzduotas veidas buvo kupinas išgąsčio. Aš pratariau pirmas, kad nuraminčiau jį.
- Laba diena! - pasisveikinau aš. - Atleiskite, kad sutrukdžiau.
- Nieko tokio, - mandagiai atsakė vyriškis. - Kas Jūs? Pirmą kartą matau Jus čia.
- O Jūs dažnai čia ateinate pasimelsti? - atsakiau aš klausimu į klausimą.
- Taip, kiekvieną sekmadienį, - tvirtai atsakė mano pašnekovas, ir jo didelės mėlynos akys sužibo susidomėjimu.
- Na juk Katedra yra labai lankoma vieta, vienas žymiausių Kionigsbergo architektūros paminklų.
- Tikrai taip, pone. - tarė nepažįstamasis ramiai ir užtikrintai.
- O kuo Jūs vardu, kuo užsiimate? - pasidomėjau aš.
- Mano vardas Benedikt Blium, esu pirklys.
Negalėjau tuo patikėti, nejaugi atsidūriau praeityje?! Mano proprosenelio vardas buvo kaip tik Benediktas. Aš atsisėdau ant suoliuko šalia vyriškio ir paklausiau dar.
- Pone, ar turite šeimą, vaikų?
- Taip, atsakė jis. Turėjome du vaikus, bet vienas mirė kūdikystėje. Liko mano jaunesnysis - Adolfas.
Išgirdęs savo prosenelio vardą, pajutau, kaip mano širdis šoktelėjo krūtinėje.
- O ar žinote, kas aš esu? - tariau aš drebančiu balsu.
- Kas? - paklausė mano pašnekovas su atnaujintu susidomėjimu, lyg prisiminęs, jog jau buvo paklausęs apie tai ir negavo atsakymo.
- Esu Jūsų proproanūkis! - garsiai sušnibždėjau aš, nes ir man pačiam tai buvo nerealu.
Plačiai pravertomis akimis ir su nuostaba veide jis atkirto:
- To negali būti!
- Nežinau kaip, bet mes susitikom. Kokie dabar metai?
- Tūkstantis aštuoni šimtai šešiasdešimt penkti, - netvirtai konstatavo Benediktas.
- O aš gyvenu du tūkstančiai antrais.
- Negaliu patikėti… - dvejodamas tarė proprosenelis.
- Bet juk matote, kaip esu apsirengęs, - pateikiau aš įrodymą.
- Tikrai, dėl to ir šiek tiek išsigandau tave pamatęs. Ir tavo pavardė irgi Blium?
- Taip.
Jis įdėmiai pasižiūrėjo į mano drabužius, pačiupinėjo striukę. Po to, įsmigęs mėlynas akis į mano, tyrinėjo veidą. Tikriausiai radęs bendrų bruožų ir patikėjęs, jis jau nebebuvo toks įsitempęs. Galiausiai jis, kūkčiojęs pečiais, atvėrė rankas apsikabinimui.
- Na... labas, mano proproanūki, eikš, apkabinsiu tave, - tarė jis, giliai sukrėstas netikėtu stebuklu.
- Labas, brangusis proproseneli, - pritariau aš ir puoliau į jo glėbį.
Dėkodamas likimui už tokią dovaną, apie ką tik nebuvau pagalvojęs tuo momentu. Praeitis susitiko su ateitimi. Daugiausiai norėjosi paklausti Benediktą apie mūsų giminės istoriją. Bet giminaitis aplenkė mane, paklausęs apie Bliumų ateities kartas.
- Gali pasakyti, koks likimas laukia mano sūnelio Adolfo? - atsargiai paklausė jis
- Ne viską žinau, seneli. Ar galiu tave taip vadint?
- Žinoma.
- Žinau, kad jis bus paimtas kariuomenėn ir 25 metus tarnaus Rusijos imperatoriui Aleksandrui III. Tavo sūnui patiks šis caras – galiūnas.
- O kodėl jis tarnaus Rusijos imperatoriui, o ne kaizeriui? - nustebęs klausinėjo senelis.
- Galbūt dėl to, kad persikelsite gyvent į Lietuvą, kuri yra Rusijos imperijos dalis.
- Kaip įdomiai, niekada nepagalvočiau, kad paliksiu savo gimtąjį Kionigsbergą.
- Visko būna gyvenime, - tariau aš, - juk ir aš nesitikėjau, kad susitiksiu su tavimi.
- Ką dar gali pasakyti apie mano sūnų? - nekantravo Benediktas.
- Grižęs iš kariuomenės, jis apsigyvens Vilkaviškyje, ves ir turės tris vaikus – dvi mergaites Elsbietą ir Oną bei sūnų Aleksandrą.
- Dievas veikia paslaptingais būdais!
- Iš tikrųjų.
- Kas bus toliau?
- Aleksandras mokysis Marijampolės gimnazijoje. 1914 metais prasidės I pasaulinis karas, ir gimnaziją bus evakuota į Rusiją.
- O, Viešpatie, I pasaulinis karas? O kiek jų iš viso bus? - drebančiu balsu paklausė senelis.
- Deja, jų bus, II-asis įsiplieks neužilgo, 1939 metais.
- Kas gi pradės šiuos karus?
- Tai ne itin maloni žinia – 1914 metais Austrija – Vengrija ir Vokietija. Paskutinė susivienys su Prusijos Karalyste ir taps Vokiečių imperija. Bet karą austrai ir vokiečiai pralaimės. Versalyje 1918 m. bus pasirašyta kapituliacija. Šis karas sunaikins tris Europos imperijas – Rusijos, Austrų – vengrų ir Vokiečių imperijas. 1939 metais įsiplieks 2 pasaulinis karas. Jį pradės Vokietija. Šis karas tęsis iki 1945 m. gegužės. Vokietija bus griuvėsiuose. Supraskite, kad tiek pirmo, tiek antro pasaulinių karų kaltininkai bus tik instrumentai tarptautinio kapitalo rankose.
- Tai baisu girdėti. Kas gi bus su mano anūkais?
- Aleksandras su gimnazistais bus evakuotas į Rusiją, į Voronežo miestą. Ten jis įsitrauks į revoliucinį judėjimą, dalyvaus pilietiniame kare, o karui pasibaigus, jis perkels savo seseris į Maskvą, kur jis dirbs ir gyvens.
- Negaliu patikėti, mano anūkas bus revoliucionierius! - su apmaudu sušuko senelis. – Kokie vargani žmonės tie bedieviai, norintys per smurtą laimėti žmonėms gėrį…
- Didžiausias blogis yra tai, kai tos pačios šalies gyventojai tampa priešais vieni kitiems, žudo vieni kitus dėl skirtingų pažiūrų, o šį priešiškumą kursto tretieji asmenys iš užsienio. Revoliucionieriai, revoliuciniai veiksmai, darbininkų streikai buvo finansuojami įvairių finansų magnatų, užsienio šalių žvalgybos agentų ir tt.
- Visada galima surast tuos, kam tai naudinga. Pasakok toliau, anūke.
- 1937 metais Sovietų Sąjungoj (taip nuo 1922 metų po revoliucinio perversmo vadinsis Rusijos imperija) prasidės politiniai persekiojimai, tautos priešų paieškos. Taip tuometinė valdžia norės atsikratyti savo konkurentų, tų pačių revoliucionierių, civilinio karo veteranų. Persekiojimai, masiniai areštai, įkalinimai ir egzekucijos paveiks visus visuomenės sluoksnius, taip pat ir kariškius. Aleksandras irgi patirs nepatogumų dėl šios situacijos. Kadangi jo pavardė vokiška, jis slapstysis ir negalės užimti aukštų pareigų. Persekiojimų pradžios metų jis dirbo karinės gamyklos direktoriumi. Taigi jis suras labai kuklų darbą ir išvengs arešto. O 1941 metais, Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, jis dalyvaus svarbių pramonės objektų evakuacija į šalies rytus. Kažkur 1938-1939 metais jis ves mano močiutę Henryką Dokalską. Ir 1942 metais, Urale, gims mano tėvas.
- Kaip įdomiai!
- Įdomiai, bet ir dramatiška. Aleksandras su šeima nuvyks į Uralą, kur jis paliks saviškius kaime iki pat karo pabaigos.
- Kaip tai gali būti? - nustebo senelis.
- Ogi taip įvyko. Jie liko penkiese – močiutė, mano kūdikis tėvas ir dar trys vyresnės seserys. Jei ne Dievo stebuklai, jie nebūtų išgyvenę. Buvo bado metas, niekas nenorėjo dalintis. Močiutė įsigijo karvę, kuri išgelbėjo ją nuo mirties iš bado. Karvė pati ganėsi, vogdavo šieną iš kaimynų ir taip jie turėdavo pieno. Po to maniškiai įsigijo katę. Katė apgynė mano tėvą nuo žiurkių, kurie jam vos neperkando nosies. Kartas nuo karto ji pagaudavo laukinį antį ar zuikį. Tai buvo tikra puota badaujančiai šeimai. Taigi štai kaip jie ištvėrė sunkius evakuacijos metus. Pasibaigus karui, jie grįš į Maskvą. Po to šeima susijungs su pirmu Henrykos vyru, kuris 1938 metais buvo suimtas dėl bendradarbio denonsavimo ir ištremtas į Sibirą. Jo vardas Bronius Pranskus – Žalionis. Jis priims svetimus vaikus (mano tėtį Albiną ir jo sesę Reginą) kaip savus. Po kiek laiko šeima persikels į Vilnių (Lietuvą), kur mano tėvo patėvis dirbs Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Kažkur 1974-1975 metais mano tėvas susituoks su mano mama Tatjana ir 1976 metais gimsiu aš, tavo proproanūkis.
- Labai dramatiška, bet ir tikrų tikriausi stebuklai! Ačiū Dievui! Nejaugi tavo močiūtė ir tėtis išgyveno vien dėl to, kad gimtum tu?
- Aš irgi uždavinėjau sau šį klausimą, seneli, - nusišypsau aš.
- Čia tikrai pasireiškė Dievo apvaizda. Pasakyk man, anūke, kodėl Vokietija užpuls Sovietų Sąjungą?
- Tam yra kelios priežastys. Pirma, tuo metu Vokietija bus valdoma nacionalistų, kurių politinė doktrina teigs, kad tik vokiečiai yra aukščiausia rasė, vertingiausia tauta. Kitos tautos yra antrarūšės ir todėl turi būti pavergtos ar iš viso sunaikintos. Yra ir ekonominė priežastis. Rusija su jos resursais, gamtiniais ir žmogiškais ištekliais visada buvo geidžiamas kąsnelis Vakarams. Trečia, gilesnė priežastis, yra tai, kad pasaulio politikos užkulisis pasirinko Vokietiją kaip taraną pertvarkyti pasaulį pagal savo planus. I pasaulinis karas sunaikino monarchijas, bet nepasiekė savo pagrindinio tikslo – Rusijos imperijos kolonizavimo. Jis buvo prasidėjęs, bet susiformavusios Sovietų Sąjungos lyderis Iosifas Stalinas sustabdė kolonizavimą ir išvarė iš šalies Vakarų agentus, sulaužė Vakarų planus pasipelnyti iš jos gamtinių išteklių. Jeigu neįvyktų revoliucija, jei vidiniai išdavikai nebūtų sutrikdę ekonomikos bei šaudmenų tiekimų, jei neįvyktų kariuomenės moralinis nykimas ir demoralizavimas iš vidaus, kurį sukėlė kariškiai – revoliucionieriai, Rusijos imperija būtų laimėjusi karą. Bet įvykus politiniam perversmui, Sovietų sąjunga sudarė visiškai nuostolingą taikos sutartį su Vokietija. Taigi vokiečiai, pralaimėję I pasaulinį karą, geidė revanšo. Tuo ir pasinaudojo užkulisis, kuri parėmė Aldofą Hitlerį ir jo mizantropišką ideologiją, finansavo jo ir jo partijos rinkimo kampaniją, padėjo laimėti rinkimus, ragino jį pradėti karą. Paskui gi Amerikos, Anglijos ir kitų šalių rankomis užkulisis pradėjo karą prieš savo statytinį. Hitlerio likimas buvo tragiškas. Kai Sovietų Sąjungos kariuomenė jau užiminėjo Berlyną, jis nunuodijo savo žmoną ir vaikus, po to pats suvartojo nuodus. Bet yra versijų, kad jie išsigelbėjo. Vokietija buvo padalinta į 2 dalis – Rytinę, kurią užėmė Sovietų Sąjungą, ir Vakarinę, kurią užėmė amerikiečiai.
Pašnekovo veidas surimtėjo, jo bruožuose galima buvo perskaityti susimąstymo ir apmaudo natas. Pagaliau, jis pratarė.
- Nejaugi mano tauta yra prakeikta?
- Šitą žino tik Dievas. Galiu pasakyti tik tiek, kad kraujas, pralietas vokiečių riterių surengtų karų ir genocidų metu reikalavo atpildo. Gal dėl to ant šios tautos krito toks šešėlis.
Prosenelis vėl paniro į apmąstymus. O aš pajutau nuovargį nuo ilgo pasakojimo ir, nusprendęs palaukti Benedikto reakcijos, padėjau galvą ant rankų ir pats nepastebėjau, kaip užsnūdau.
Atsibudęs ir pakėlęs galvą, pamačiau, kad prosenelio šalia nėra, be to netoli nuo manęs ėjo turistų grupė. Jie buvo apsirengę šiuolaikiškai. Tad supratau, kad susitikimas su proproseneliu Benediktu įvyko sapne… Karaliaučiaus katedrą palikau, būdamas labai dėkingas už tokį išskirtinį įvykį, kuris vargu ar pasikartos ateityje. Bet tikiu, jog Dievui viskas įmanoma!