Rašyk
Eilės (77859)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10858)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1203)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Vėjas Juodplaukis Vėjas Juodplaukis

Joakymas. #4 istorija.

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Joakymas ruošėsi nupėdinti iki to tolimesniojo prekybos centro, nes žinojo, jog pasivaikščioti sveika ir svarbiausia - naudinga. Bet prieš tai stabtelės prie kiosko. Ir čia, pasukęs už kampo pamatė artėjantį kaimyną, bevelkantį daugkartinio naudojimo maksiminį maišelį su kefyru, žirniais ir bulvėmis. Joakymas kišenėje visad užlaikė rezginę, užsilikusią dar nuo sovietmečio - nepakeičiamas daiktas. Jau, taip sakant, antikvaras. Nebūtų pardavęs jos už jokius pinigus, netgi už 10 eurų. Jis žinojo, kad su rezgine atrodo juokingai, kaip iš naftalino ištrauktas, bet jam į svetimas nuomones buvo tiesiog nusispjaut. Ir jis tai darydavo su pasimėgavimu, jei tik išpuldavo proga.
„Velnias jį nešioja tokį ankstų rytą... „ - pagalvojo Joakymas. Nebuvo kur dingti, takas vienintelis. Dabar jau nebeapsisuksi - teks su kaimynu šnekėtis. Joakymas visiškai nenorėjo. Jis apskritai su niekuo nenorėjo šnekėtis, nes visus laikė kvailiais, idiotais, sukriošusiais seniais arba neapsiplunksnavusiais jaunuoliais, jei šitokie pasitaikydavo jo kelyje. O jaunąją kartą vadino sausainiais.
-Labas kaimynėli, - pasilabino priartėjęs Antanas.
-Sveikas, Antanėli. Kaip išsilaikęs? Nuo rudens tamstelės nemačiau. Jau pagalvojau, gal užkritai kur už spintelės ar dujinės, - saldžiu ir mielu balseliu pragydo Joakymas.
-Kad žinai, vis tas pat - pūslė, inkstai, kepenys...
-Džiaukis, kad bent kažką turi, - vyptelėjo Joakymas.
-Nekažką turiu, ne kažką. Pats žinai, pensija kaip ubago.
-Bet gramą padarai?
-Koks čia gramas... Džiaugiuosi pavasariu... Va, jau ir gandrai parskrido...
-Kur tu juos matei?
-Per televizorių, o kur kitur...
-Gandriukai... - paporino Joakymas ir tuoj pagalvojo: „Nešvarūs paukščiai... šaudyti juos reikėtų, tuos bestijas... „ ir čia prisiminė vieną seną bylą, apie kurią kadaise rašė, kaip vieno laikraščio vienas redaktorius į gandrus savo sodyboje pyškino iš medžioklinio. Teisingas požiūris. Juk tie bjaurybės žiemą išskrenda kur nors į Afriką, pimpinėja šilumoje, maklinėja, o paskui visokiomis bakterijų apkibusiomis kojomis ir plunksnomis grįžta į Lietuvą. O tu, žmogau, niekur negali atsiplėšti nuo žemės ir išskristi, netgi iki Egipto. Joakymas buvo girdėjęs, kad ten dabar gerai. Pats tas klimatas, tokiam, kaip jis... paatostogauti. Turi jis sąskaitoje to pingo kelionei, bet jau geriau dukra nupirktų. Argi negali. Bet ne, neperka. Ach, tie vaikai, pamiršta savo senius. O juk jis, Joakymas, tiek į juos sukišo.
-A, jau pasiskiepijai?
-Dar nepašaukė... - pamelavo Joakymas. Vos tik pasirodė vakcina, pirmas suskubo susileisti.
-Skiepysies?
-Na... kad taip... o kaip patartum? - nereikėjo Joakymui jokio patarimo. Mokslu jis tikėjo, kaip davatka dievo sūnumi.
-O aš nesiskiepysiu ir tau patariu. Sako po skiepo žmonės tampa nevaisingais.
-O tu dar ruošiesi gimdyti? - pasijuokė Joakymas.
Antanas irgi sukrizeno. Jis irgi tik juokavo.
-Na, o jei rimtai, tai nenoriu susirgti dar kokia nors liga, - išaiškino savo poziciją Antanas: - Matai, skiepai neišbandyti - juk numarins. Tą kovidą specialiai kiniečiai paleido, kad mus, senius ištručytų, o tuos, kurie bus išgyvenę, su skiepais pribaigs. Nebereikės pensijų mums mokėti...
-Juk ne kiniečiai jas mums moka, - pasijuokė Joakymas.
Neturėdamas ką atsakyti, Antanas tik numojo ranka ir tarė:
-Na, aš jau kėblinsiu...
-Na, tu jau kėblink... Tik kur nepakrisk...
-Na, šik slyvom! - kilsterėjo ranką Antanas.
-Šik ir tu, - šyptelėjo Joakymas ir atsukęs nugarą pėda po pėdos ėmė tolti. Jie taip visad atsisveikindavo. Tai buvo toks jų juokelis. Gi rusiškai счастливо reiškė „laimingai“ - sąskambiai.
Antanas dar žiūrėjo jam pavymui, paskui giliai atsiduso, užsikosėjo, išspjovė didelį geltoną skreplį ir iš striukės kišenės išsitraukė pigių kontrabandinių cigarečių pokelį. Dar parūkys, kol laiptinę pasieks. Gal kur ir ant suoliuko prisės. Yra toks aplūžęs prie įėjimo į daugiabutį.
Joakymas užuodė rūkalo dūmą. Nusivaipė, bet neatsisuko. „Šieną tie durniai rūko, o ne taboką, „ - eilinį kartą pagalvojo Joakymas. Jis nerūkė tos bjaurasties. Kažkada jaunystėj patraukdavo „Kosmosą“ ir tai būdavo tikras kosmosas su visais gagarinais ir tereškovom, bet vėliau pagalvojo, kad nori ilgai gyventi ir metė. Dar pagalvojo, kad paskui vaikai renka činčikus ir pakrūmėmis rūko. Kažkaip kartais jam suimdavo gailestis, kai juos prisimindavo. Ne svetimus, o savus. Gal jo sunki vaikystė buvo ar ką. Tėvas kartą pagavo jį rūkantį, pasislėpusį už daržinės ir pasakė: „Nori rūkyti, rūkyk prie manęs, o landžiodamas po daržines dar šieną padegsi... „ Tėvas buvo kietas. Joakymas iš jo, kaip iš šulinio sėmėsi lietuviškos stiprybės. A, tiesa, dar kurį laiką traukė raudonus vakarus, bet tai buvo didysis tautos savasties paieškų metas - buvo reikalų.
Ir koks tas dabar to Antano gyvenimas. Sėdi su žmona apskretusiame bute, lašinius su kopūstais kasdien kepa - visa laiptinė dvokia. O juk dvidešimt metų, nuo pat nepriklausomybės aušros mokesčiuose lindėjo inspektoriumi. Visur nosį kaišiojo, žmonėms kailį skuto - buvo principingas ir sąžiningas, nes verslo nekentė. Pavydėjo žmonėms pinigo. Vis sakydavo, jog valstybei reikia padėti mokesčius surinkti. O ką dabar jam ta valstybė duoda? „Tfu! „ - nusispjovė Joakymas ir visgi atsisuko pasižiūrėti į tolstančio Antano nugarą. Spreplis prilipo prie pernykščio lapo, per stebuklą nesugrėbto komunalininkų. Joakymas vėl pasisuko eiti.
Va, ten už to daugiabučio bus gatvė, o ten kioskelis. Jame sėdi Juzefa su savo laikraščiais ir mielai su juo pašnekės. Juk vistiek neturi ką veikti - dienų dienomis uždaryta ir dar ne pensijinė. Reikėtų kokią gėlę jai padovanoti. Nešpetna moteriškaitė - ne griekas būtų ją ir pamaigyti... Gaus laikraštį nemokamai paskaityti. Et, apsieis ir be gėlės. Joakymas visad taip pagalvodavo, bet niekad gėlės jai nedovanodavo, o per kovo aštuntąją į parduotuvę neidavo.
Kleve virš jo krioktelėjo varna. Joakymas stabtelėjo, užvertė galvą. Dar apšiks. Ne, neapšiks - šita saviškė. Joakymas ją gerai buvo įsidėmėjęs. Su varnomis jis padraugauja ir jos jam nekerštauja - mieli paukšteliai, giesmininkai. Ir svarbiausia, ištikimi - saviškiai. Kantriai iškenčia visas šaltas ir niūrias žiemas su Joakymu. Ir jis norėtų būti varna - juk gudrūs paukščiai. Krankliu, o ne varna. Nenorėtų Joakymas būti moterimi, net jei ir varna.
-O jeigu taip į kokį Tailandą nuskridus? - užsisvajojęs tarė sau po nosimi Joakymas.
Bet kaip taip padaryti, kad nei sūnus, nei dukra nesužinotų. Juk, rupūžės, tuoj ims klausinėti iš kur pas senį tokie pinigai. Jei paprašytų, gal ir nepagailėtų - duotų po kokius kelis šimtus, bet juk apsisukę ir vėl atlėks kaulyti. Neatsikratysi - durys nebeužsivers. Po žmonos mirties Joakymas ramybę brangino, bet pinigus irgi.
Varna dar sykį baugiai riktelėjo. Gal koks katinas kur valkiojasi? Joakymas apsižvalgė, bet pamatė tik į jį atbėgantį jaunuolį. Nepavojingas - su ausinėmis ir triko. Sportuoja. Eitų dirbti. Ir kaip žmonės dienos metu įsigudrina nedirbti - pilnos parduotuvės besitrinančių. Joakymas kiek krestelėjo galva ir mintyse į taktą atbėgančiam ėmė skaičiuoti: „Viens-du, viens-du, viens-du... kad taip koją pakišus, kai pro šalį lėks?! „. Joakymui ta mintis pakėlė taip nuotaiką, jog ir jo krūtinę įsismelkė pavojingas, bet geras pavasarinis džiugesys. Na, tas..., kuris priverčia žmones nei iš šio, nei iš to dainuoti.
„Durnius, „ - pagalvojo apie jaunuolį Joakymas. Visus tokius gatvėmis lakstančius Joakymas laikė visiškais kvailiais. Išsišiepę tursena užterštame miesto ore ir naiviai tiki, jog tai sveika. Joakymas niekad gyvenime nesportavo ir juolab nelakstė nei rytais, nei vakarais - tik į tašką, jei prireikdavo. Bet dabar taškus panaikino - liko tik linijos. Ir štai eina Joakymas tomis linijomis kaip briedis - sveikas kaip ridikas. Tik apsimeta kriošena. Taip patogiau ir naudingiau. Nauda, nauda ir dar kartą nauda. „Net Leninas taip sakė, „ - mėgdavopa mokyti Joakymas savo sūnų, nors kartą mokykloj to vado portretą buvo į tupyklą nunešęs ant skylės padėjęs ir apvaręs gerai. Nebuvo jis politiškai idėjinis - tiesiog tada sugalvojo kaip klasiokui, įkyriam komjaunuoliui atkeršyti.
Jaunuolis priartėjo. Joakymas nepaleisdamas jo akių kintelėjo galva - pasilabino. Šiaip, gal eksperimento dėlei. Jaunuolis rodos nė nepastebėjo - buvo paskendęs savo mintyse, o gal baimėse, o gal pamanė, kad kažkoks kvailas senis apsipažino. O Joakymas pagalvojo: „Mėšlavabalis! „. Jis mėgdavo galvos linterėjimu ar gal net kartais tyliai pasakydamas kokį „sveiki“, pasilabinti su nepažįstamais. Jam tai tiesiog patikdavo. Kažkodėl visad praskaidrėdavo nuotaika. Jis niekad nesigilino, kodėl taip nutinka, bet manė esant naudinga - juk visad po to pasijusdavo kaip lyg ir pakylėtas. Bet va, jaunuoliai jam niekad neatsakydavo tuo pačiu. Sausainių karta - ne kitaip!
Varna dar sykį gerklingai sukriokė.
Joakymas seno čekiško palto kišenėje susirado riešutą ir numetė ant šaligatvio:
-Še, neškis. Sutraiškysi kur nos gatvėje.
Pasvarstė ir numetė dar vieną. Juk negaila paukšteliui. Varna kryptelėjusi galvą, savo juoda akimi stebėjo senį ir riešutus.
Senis pagaliau nukėblino.
2022-10-24 12:42
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-10-25 13:40
Žilis van Go
Gražiai susiskaitė
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-10-25 06:30
Kormilecaitė
Senis ir toliau savo amplua. Nenustebino, na nebent meilė varnoms. Dar skaitosi, bet jau prašosi kažkokio veiksmo, posūkio.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą