Rašyk
Eilės (77859)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10858)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1203)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Vėjas Juodplaukis Vėjas Juodplaukis

Joakymas. #3 istorija.

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Joakymas stovėjo prie daugiabučio ir atydžiai apžiūrinėjo kieme sustatytus automobilius: tas darbe, šitas į turgų išvažiavo, nes namie trinasi - individualistas, šita senmergė atostogauja Alanijoje, tas bahūras savaitei išpūtė į škotus, šitas darbe, ir šitas darbe - vietos tuščios, bet žino. Vienas grįš septiniolika po, o kitas pusę šešių. O kieno tas bimbalas? Nematytas! Naujas... Kas čia būtų taip anksti ryte atsibarškinęs. Joakymas erelio žvilgsniu permetė daugiabučio langus, tarsi ką įžvelgtų, nors puikiai žinojo, jog nieko neišvys - toks mąstymo procesas.
„Pasistatė kaip pyderas, „ - pagalvojo Joakymas.
Prisminė vakarykštes žinias. Vakar jis gėrė alų. Dabar Joakymas aplaižė apatinę lūpą: „Taaaip... reikės pasiimti skarbonkę... to, kursai pusę penkių... „
Joakymas vėl prisiminė vakarykštes žinias ir kaip jis, išsidrėbęs per pat sofos vidurį, vienoje rankoje čiupinėdamas pultelį, o kitoje alaus skardinę stebėjo žinias.
Joakymas mąstė apie krikščioniškas vertybes. Pagalvojo, jog ta kunigo auksinė taurė, kurią slepia nišoje už altoriaus, tikriausiai brangi.
Per žinias pranešė, kad mažai betrūko ir būtų priėmę partnerystės įstatymą.
-Nu, rupūže, tu... tik dviejų balsų pritrūko.. - kaip sirgalius per krepšinio varžybas šūktelėjo Joakymas.
Atsistojo. Apsižvalgė kur pasidėti alų, kad eidamas nepaspirtų. Pultelį, aišku, pasidėjo ant sofos ir, be abejo, kai sės būtinai jį prispaus ir būtinai, iš po šiknos jį traukdamas, šūktels: „Pydare, tu! „ Jis visad taip. Kai vienas. Kai prie sūnaus, taip nesako - susilaiko. Dar iš ateizmo paskaitų žino, kad susilaikymas yra krikščioniška dorybė.
Kai sūnus namo grįžo su draugu, Joakymas irgi gėrė alų ir žiūrėjo žinias. Seniai tai buvo... prie Vagnoriaus. Kaip šiandien pamena (Joakymo atmintis auksinė)... pagalvojo, kad sūnus su eiliniu biču parėjo, kaip seniau su kiemo draugais. Bet tas ėmė ir pasakė:
-Tėti, susipažink, čia mano draugas.
-Nu... - bumbtelėjo Joakymas, neatitraukdamas akių nuo ekrano. Tada dar nebuvo tų plokščių.
-Tėti, mes vienas kitą mylim. Atsivedžiau supažindinti.
Joakymas pasijuto kaip žaibo trenktas, bet šiaip jau jis nebuvo trenktas, o imlaus proto. Tuoj nuvyniojo į šaldytuvą, ištraukė alaus. Vyrus pasisodino ir ilgai tą vakarą kalbėjo apie politiką - nesusipyko. Bet kažkuriuo momentu, kai sūnus įslinko į vonia, kur buvo kartu ir klozetas, Joakymas įsmuko kartu.
-Tėvai, ką tu čia... - per petį, nustėręs paklausė sūnus.
-Nu, aš tai nieko, nebijok, neprievartausiu, bet žinok... - Joakymas patylėjo. Palaukė, kol jo sūnelis užsissagstys ir atsisuks, o jau tada kaip vyras vyrui tarė:
-Tu draugauk su kuo nori, mylėk ką nori ir dulkinkis su kuo nori, bet namo jo daugiau neparvesk.
-Aaaišku... - lėtai išspaudė sūnus ir po tylos minutės (nors tiesa, pasakius jie abu nepagerbė jokio mirusio) paklausė: - Kodėl?
-Galiu nesusilaikyti...
-Suuupratau... - tarė sūnus.
-Tai sutarėm?
-Sutarėm.
Ir abu apsikabino.
Paskui visą naktį Joakymas bluosto nesudėjo ir dėl to labai gailėjosi, nes teko klausytis kaip žmona knarkia. Neblogas buvo tas sūnaus draugas, gražus... gerai nuaugęs... ir dantys sveiki...
Su dukra viskas kitaip. Kai dukra atvažiuoja, tai šikna prispaustą pultelį visad pydaru išvadina. O kas čia tokio? Apie pydarus ir Oskaras Milašius rašė. O-cho-ho... kaip rašė...
Paskui... po kokio pusmečio... kažkurį eilinį kartą... vėl užsuko sūnus. Žinoma, be savo mylimojo. Jis tėvą gerbė ir mylėjo, o Joakymas jam nieko negailėjo - kai reikėdavo ir nahui pasiūsdavo. Bet tas, kai pinigų pritrūkdavo, vėl sugrįždavo tuo pačiu keliu į namus - paprašyti atleidimo... Joakymui patikdavo pasijusti kunigo vietoje - išklausyti ir atleisti -, nes jis vertino krikščioniškas vertybes. Kartą jaunas būdamas, dar prie ruso, ketino įlysti į bažnyčią, nukabinti kryžių ir jį kur parduoti, bet susilaikė. Visgi susilaikymas yra dorybė. Tada jis nuėjo į kolūkio sandėlį, su draugais... tikrais draugais, o ne tokiais... pasikrovė sunkvežimį cemento ir nuvežę į kitą rajoną - prastumė laisvosiose statybose. Kadangi prie sovieto krikščioniškos vertybės nesiskaitė, tai ir Joakymas su jomis nesiskaitė.
Gi tada įvirto sūnus namuosna... ir vėl per žinias su žinia. Jau ir neklausė Joakymas kas ir kaip, iškart pakilo eiti į šaldytuvą, bet sūnus jį sulaikė už riešo:
-Tėvai.
-Nu, ką? - išsilaisvinęs paklausė Joakymas ir tiesiai pažiūrėjo sūnui į akis. Taip visiškai tiesiai, kaip iš taško A į tašką B. Čia tas maršrutas, kuriuo nuo amžių amžinųjų Petriukas pas Onutę lakstė.
-Tėtuk, noriu pakviesti į vestuves...
Joakymas prašvito kaip saulė:
-Pagaliau! Tai ką jau paguldei? Ko neparodei? - ir pasuko baro link. - Galų gale... galų gale... atėjai į protą... suaugai...
-Tėti, pameni tą draugą, kurį buvau atsivedęs prieš pusmetį...
Pusiaukely Joakymas sustojo ir sustingo, kaip Šekspyro negras:
-Nu...
-Tai... mes vestuves kelsim. Norim tave su mama pakviesti.
Joakymas atsisuko. Žinoma, jau nebebuvo prasmės skubėti ligi baro, kur stovėjo du pustuščiai ir dar vienas pilnas - degtinės.
-Vestuvės... Kur? Su kunigu?...
-Tėti, su kokiu kunigu... su tuo draugu, o ne su kunigu...
-Einam parūkyti, - pasiūlė Joakymas. Šiaip jau rūkant Joakymas išspręsdavo visus sudėtingus gyvenimo klausimus. Tada dar teberūkė. Raudoną West'ą. Po tris pakelius per dieną. Nes dar nebuvo išėjęs... į pensiją.
Ir jie išėjo parūkyti. Kurį laiką tylėjo... maždaug 15 minučių. Joakymas jau traukė penktą cigaretę ir pirmavo, nes sūnus traukė tik antrą. Pagaliau Joakymas prabilo:
-Kur vestuvės?
-Amsterdame.
-Gerai.
-Kas gerai, tėvai? Čia blogai, o ne gerai. Mes Lietuvoj tuoktis negalim, turim kaip kokie invalidai bėgti, slapstytis...
-Tššš... tyliau... Tu nevartok to žodžio - invalidas. Neįgalus. Nu neįgalus. Supranti? Ar tau bled, snukį išdaužyti. Gi kaimynas neįgalus. Dar supyks. Kalbėk kaip žmogus, kaip mokiau.
-Kad tu tėvai, visad taip mokei.
-Nu, bet ne tada, kai išeinam po to... nu... neįgalaus langais parūkyti. Juk jis klausosi, - Joakymas pasisuko į daugiabučio virtuvinį langą ir riktelėjo: - Petrai, uždaryk fortkę.
Po 17 sekundžių orlaidė trinktelėjo.
-Žiūrėk... - dalykiškai tarė sūnui Joakymas: - Tu ženykis, jei nori, bet su savo žmona pas mus nesirodyk ir motinai nesakyk... Nu, bendrai, sakyk. Bus širdies smūgis ir palaidosim. Ramiau bus... Ne, nu juokauju...
Sūnus suprato. Sūnus su savo žmona pas juos taip niekad ir nepasirodė. Ir vaikų sūnus nesusilaukė. Bet Joakymas nenusimena. Užtat dukra pridarė kiek reikia.
„Kita vertus, kai pagalvoji... ir taip mūsų... tų... žmonių... Žemėj dafiga... „ - pagalvojo Joakymas.
Po visos tos sunkios prisiminimų lavinos Joakymas pasijuto, kad jau stebi kitą žinių siužetą, bet apie tą patį. Ekrane kažką kalbėjo jaunuolis su varlyte po kaklu apie žmogaus teises ir apie tai, jog partnerystės įstatymą patobulins ir vėl atiduos į seimą svarstyti.
Joakymas nuo pečių nusitraukė vėliavą. Kartais jis taip šildydavosi... žiūrėdamas televizorių. O ką... juk „Žalgirio“ sirgaliai... žalia-balta... irgi ant kaklo. Vėliava užsiliko nuo sąjūdžio. Ir Joakymas tada judėjo. Vingio parke - tą vienintelį kartą.
-Siaubas... Negaliu žiūrėti... - su širdgėla tarė Joakymas ir persijungė siaubo filmą.
Bet tai buvo vakar, o pokalbis su sūnum prieš gerus dvidešimt. O dabar yra šiandien. Ir rytas.
„Reikės nusipirkti du... „ - mintyse tarė Joakymas, asilo akimis spoksodamas į Bavarijos Motorinį Wageną.
-Vagina... - ištarė Joakymas balsu ir pagalvojo, jog vakar matytas siaubo filmas buvo geras. Iš tų, kur tikrą baimę varo. Nemėgo tų, kur kraujai laisvai liejasi ir su benzopjūklu, kur namas būna paslaptingai užkeiktas... Nenorėtų gyventi guobų gatvėje - geriau po klevu.
-Petrai, uždaryk fortkę, - neatsisukdamas šūktelėjo Joakymas. Petras dar gyvas. Geras informatorius, bet nėra ko klausytis, kai Joakymas kalbasi pats su savimi.
Po 17 sekundžių orlaidė trinktelėjo.
Joakymas vėl apsižvalgė.
„Kontrolė, kontrolė ir... kontrolinis... šūvis... „ - pagalvojo Joakymas.
Reikia kėblinti. Ir alaus reikės pasiimti. Tris. Sūnui reikėtų paskambinti - galėtų atvažiuoti su ta savo žmona. Juk pati jau pakratė kojas. O jam nusispjaut su kuo alaus įsiverst. Nebloga buvo ta jo žmona - gal ir pats, jei jaunas būtų ir gerai įgėręs, jai į šikną įstumtų. O kas be nuodėmės? Tik nereikia visko ir visiems išpasakoti ant kiekvieno kampo - Petras niekad liežuvio nenulaiko, bet informatorius geras. Tikrai geras. Sūnus aną metė - kitą susirado. Toks gyvenimas. Šiais laikais nėra nieko pastovaus.
Joakymas įsidėmėjęs dar nematytojo automobilio numerį nukėblino į prekybos centrą.
2022-10-23 07:55
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-10-25 13:38
Žilis van Go
OK
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-10-24 07:31
Kormilecaitė
Netikėtas posūkis, susiskaitė sklandžiai. Oportunistas tas Joakymas, pasirodo.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-10-23 21:38
Tuba Mirum
Tokie prasmingi tekstai turėtų būti teikiami kaip paraiškos "Kultūros tarybai". Kadangi Lietuvoje jau nebe pirmi metai gyvuoja tarybų valdžia, tai tokiai "literatūrai" išties durys greitai atsivertų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-10-23 14:01
languota_ _ _
tėvai, dažniau sūnų sodink šalia savęs, nereiks grumtis su pasauliu
išdėstyta gan sklandžiai ---- sakyč
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-10-23 11:37
trintas
Čiotkai išbezdėta, jeigu jau perskaičiau visą iki galugalių. Žinoma, kaip visada būna pertemptų vietų, bet ką aš žinau, sulindo kažkaip.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą