Ruduo man neša liūdesį.
Ne šitas dar, ne tas ruduo,
kai spalvos mintį neša tol, kol ji paklysta savo raudonume-geltonume. Iki pat dangaus gilumo
lengvo ir vaiskaus.
Tuoj tuoj.
Tuoj.
Prapliups, pajuos, ištiš.
Neliks to žaismo spalvose
iki pat dangaus gilumo.
Pilko ir sunkaus.
Ir gal norėčiau užsimerkti ir pralaukti tokį rudenį.
Ir nesušalti, nesušlapti.
Nesužvarbti.
Lyg būtų tai ne mano laikas.
O kitas bus? Kad būtų
mano jau.
Iš tikro mano, nemeluojant ir
nebijant
pajusti šitą liūdesį rudens.
Žvarbumą vėjo ir dienos.
Tamsumą, šaltą rūką.
Kai pulkas gervių mintį neša tol,
kol ji paklysta ūkanoj pilkoj.
Ruduo man neša liūdesį
šviesoj.