XRC-2 (9)

Valdymo centras
04: 50

Kordelui neliko nieko kito, kaip ekrane bejėgiškai stebėti medicinos punkte vykstantį chaosą. Stebėjimo kameros transliavo vaizdą kuriame patalpose nevaržomai šėlstantys monstrai beatodairiškai puolė visus kas tik pasitaikė jų kelyje. Be jokio gailesčio, ar dvejonių. Žmonės spruko kas kur. Kai kuriems pavyko išsisukti su lengvais sužalojimais tačiau kitiems taip nepasisekė. Netrukus priimamojo ir palatų grindys buvo nuklotos toksino paveiktų aukų kūnais.

Kordelas vis dar puoselėjo viltį, kad atskubėjusi Bravo komanda suvaldys situaciją. Ypač po to, kai jiems pavyko nukauti vieną iš užpuolikų. Tačiau šios viltys žlugo kai apsaugos darbuotojai patys netrukus spruko pro duris. Dar po minutės abu padarai pasekė jų pavyzdžiu ir dingo iš kamerų vaizdo.

Trenkęs kumščiu į stalą ir čiupęs komutatorių Kordelas persijungė į komandos dažnį.

– Bravo! Po galais! Ką jūs darot!? Grįžkit atgal, bailiai! – suriko jis, tačiau bergždžiai. Visi trys vyrai it susitarę išjungė savo ryšio priemones. – Šunsnukiai! – užriaumojo Kordelas ir akimirksniu susitvardęs pasisuko į išbalusį operatorių. – Parodyk jų buvimo vietą.

Jaunas pareigūnas drebančiais pirštais perbraukė per panelę ir skaitmeniniame komplekso žemėlapio ekrane užsidegė trys indikatoriai sparčiai judantys kosmouosto link.

– Taip ir maniau. Pasirinko gelbėti savo kailį, – burbtelėjo Kordelas ir persijungė į bendrą kanalą. – Kalba apsaugos viršininkas Beretas. Visi aktyvūs daliniai, raportuokit.

– Čia Rojus Tindalas, pone, – pasigirdo šnopuojantis balsas, leidžiantis suprasti, kad jaunuolis bėgo. – Radome profesorių Orsoną. Jį ištiko koma. Šiuo metu judame link terminalo.

– Aišku. Kaip kiti? – savo ruožtu paklausė Kordelas, tačiau daugiau niekas taip ir neatsiliepė. – Klausiu kur kiti? Kas nors, atsiliepkit!
Ir vėl jokio atsako.

– Pone? – vėl užklausė Rojus. – Kas vyksta?

– Bijau, kad nieko gero, pone Tindalai, – ištarė Kordelas ir atsiduso. – Panelė Artez buvo teisi. Turim reikalą su nežinomos kilmės užkrato protrūkiu. Ką tik ligoninėje pabudę mažiausiai trys užkrėstieji užpuolė personalą. Dviem pavyko ištrūkti į komplekso teritoriją.

– Bet.... kur Bravo?

– Bijau, kad likom tik mes, ponaiti Tindalai, – niūriu balsu konstatavo Kordelas. 

– Supratau, – sutrikusiu basu atsakė Rojus. – Ką norite, kad daryčiau?

– Palaikykit tvarką evakuacijos metu. Jei pastebėsit ką nors neįprasto, pirma šaukit, o paskui galvokit. Mūsų pirminė užduotis saugiai sulaipinti personalą, kol tie išperos nepasiekė terminalo.

– Supratau pone, – tarstelėjo  jaunuolis.

Kordelas dar kartą žvilgtelėjo į ekrane rodomą ištuštėjusio medicinos punkto vaizdą.

– Ar panelė Artez dar su tavimi? – galiausiai paklausė jis. – Trumpam duok jai komutatorių.

– Taip, pone, – tarė Rojus ir perdavė delne telpančią ryšio priemonę šalia bėgančiai Endai.

– Klausau jūsų, pone Beretai. 

– Koks jūsų manymu šios infekcijos inkubacinis laikotarpis? – paklausė Kordelas.

– Inkubacinis? – kiek sutrikusi išlemeno Enda, bet nepasimetė. – Na, atsižvelgiant į tai ką mačiau medicinos punkte ir profesoriaus Orsono būklę, manyčiau apie pusvalandį. Tai fenomenali sparta. Tarytum.... – mergina staiga nuščiuvo. – O kodėl klausiat?

– Taigi mums liko maždaug pusvalandis, – nekreipdamas dėmesio į jos klausimą tyliai pareiškė Kordelas. – Ačiū, panele Artez. Siūlau jums paskubėti.

– O kaip gi jūs? – vėl pasigirdo Rojaus balsas.

– Dėl manęs nesijaudinkit. Beje..... Bravo nariai savavališkai pasišalino ir juda link kosmouosto. Tad būk atsargus. Aš netrukus prisijungsiu. Baigiau. – Vos Kordelas spėjo išjungti komutatorių, šis vėl sučirpė.

Šįkart skambino stoties administratorius Harlis Meisonas.

– Pone Beretai, kaip visa tai suprasti? – nieko nelaukęs Harlis užsipuolė apsaugos viršininką. – Niekaip negaliu jums prisiskambinti. Kokia velniava čia vyksta? Kas leido paskelbti evakuaciją? Kodėl manęs neinformavo apie planuojamus mokymus? Už tai...

– Pone, tai ne mokymai, – nutraukė jį Kordelas. – Stotis evakuojama ir siūlau jums padaryti tą patį.

– Kaip suprasti? Kodėl?

– Tai aš turėčiau paklausti jūsų, pone, – atsikirto Kordelas. – Tai tiesiogiai susiję su jūsų vykdomais eksperimentais apačioje.

– Pone Beretai. Apie ką jus kalbat? – sušnypštė Harlis.

Kordelas giliai įkvėpė ir susikaupė, kad neleptelėtų ko nereikia. – Pone, kad ir ką jūsų mokslininkai ten apačioje rado, tai kažkokiu būdu užkrėtė personalą laboratorijoje ir dabar šios užkratas gresia išplisti po stotį. Privalome gelbėti žmones kol dar nevėlu.

Turbūt apsaugos viršininko žodžiai padarė stoties administratoriui tinkamą įspūdį nes po kelias sekundes trukusios pauzės šis atsakė: – Na, jeigu jūs taip sakote, turbūt tai būtų geriausias sprendimas. 

– Taip, pone, primygtinai rekomenduoju nedelsiant evakuotis, – tęsė Kordelas. – Mes dar pabandysim suvaldyti situaciją, tačiau turim ruoštis blogiausiam.

– Taip, taip, padarykit viską ką galit, – tyliu balsu atsakė stoties administratorius ir nieko nelaukęs išjungė ryšį.

Kordelui nekilo nė menkiausios abejonės, kad ponas Meisonas strimgalviais puls į savo asmeninį dvivietį erdvėlaivį ir spruks.
„Taip tik geriau. Nesipainios po kojom. “ Pagalvojo jis. Tada skubiu žingsniu nužygiavo prie valdymo centro kampe stūksančios rakinamos spintos ir iš jos išsitraukė šautuvą. Prisikišęs pilnas kišenes apkabų čiupo dar vieną ginklą ir grįžęs prie valdymo pulto įbruko jį operatoriui į rankas.

– Tu eisi su manimi. Tikiuosi nepamiršai kaip šaudyti.

***

– Biče, kokia velniava čia vyksta? – Rojui vos spėjus paspausti įeinančio skambučio mygtuką pasigirdo pažįstamas Iano balsas. – Kažkas turi iškreiptą humoro jausmą surengti mokymus vidury nakties.

– Ianai, kaip tik ruošiausi tau skambinti, – pabandė įsiterpti Rojus, bet nesėkmingai.

– Turbūt pamiršo, kad žmonių rytoj laukia darbas, – toliau reiškė savo nepasitenkinimą ne juokais susierzinęs Ianas. – O tu tikras šmikis. Galėjai bent perspėti.

– Dėl Dievo meilės, Ianai, bent kartą užsičiaupk ir paklausyk! – piktai suriko Rojus.

– Nemanau, kad jis juokauja, – per komutatorių pasigirdo susirūpinęs Marijos balsas. – Rojau, gal paaiškintum...

– Marija, tai liečia ir tave, – atkirto jai Rojus. – Tai ne mokymai.

Perspėkit Kreiną ir neškit savo užpakalius į evakuacijos erdvėlaivį.

– Tuomet, kas vyksta? – neatlyžo Ianas.

– Nežinau, žmogau. Man nieko nepasakoja, – nenorėdamas gąsdinti draugų labiau nei būtina pamelavo Rojus. – Pats nieko nesuprantu, bet tai rimta. Visiems įsakyta nedelsiant evakuotis.

– Mėšlas, – sekundę patylėjęs pasakė Ianas. Jis puikiai pažinojo Rojų ir bičiulio balsas skambėjo kuo rimčiausiai, kad keltų abejones. – Gerai, pabandysiu paskambinti tam nevėkšlai.

– Tik paskubėkit. Bijau, kad situacija netrukus taps nekontroliuojama. Ir būkit atsargūs.

– Supratom. Lekiam. Tu irgi.

– Susitiksim terminale, – atsakė Rojus ir išjungęs komutatorių apsižvalgė. Jiedu su Enda ką tik nusileido plačiais laiptais į kosmouosto platformą ir pasuko link terminalo vartų.

Erdviame, kelis šimtus kvadratinių metrų užimančiame angare jau knibždėjo pusšimtis stoties darbuotojų ir su kiekviena minute jų skaičius sparčiai augo. Pasimetę ir suglumę žmonės buvo apsirengę kas kaip.
Daugelis spėjo tinkamai apsirengti. Bet pasitaikė ir pusnuogių, kurie vejami baimės negaišo tam laiko.

Endai su Rojumi prisiartinus prie terminalo vartų, šiuos jau buvo apgulę besibūriuojantys žmonės. Tuo tarpu trys erdvėlaivio personalo uniformomis vilkintys pareigūnai karštligiškai bandė vykdyti jų registraciją. Vieną po kito jie praleido stoties darbuotojus vidun ir šie skubėjo link nuleistos trapo platformos.

Šis modernus MTS klasės erdvėlaivis buvo pakankamai erdvus sutalpinti visą stoties personalą ir nuskraidinti iki artimiausios veikiančios kolonijos. Reikalui esant įgula bei ekipažas galėtų be didesnio vargo išgyventi erdvėlaivyje mažiausiai trisdešimt dienų.

Visą šį laiką per palubėse kabančius garsiakalbius intervalais spiegė pavojaus sirena. Kartkartėmis ramus moteriškas balsas vis ragino visus evakuotis ir laikytis tvarkos.

Rojui dar neteko patirti tikros evakuacijos. Sprendžiant iš aplinkinių elgesio, tą patį turbūt buvo galima pasakyti apie absoliučią daugumą stoties darbuotojų.

„Kaip Kordelas tikisi, kad aš vienas pats suvaldysiu tokią minią? “
Toptelėjo Rojui, spoksančiam į aplink ošiantį šurmulį. Tačiau įsakymas buvo duotas ir jis neketino jo ignoruoti.

– Praleiskit! – sušuko Rojus priešais susibūrusiems žmonėms ir iškėlęs virš galvos ginklą ėmė irtis per minią link terminalo vartų. Laisva ranka jis čiupo Endą už alkūnės ir dėl viso pikto prisitraukė ją arčiau.

Nors ir nenoromis, žmonės traukėsi jam iš kelio. Daugelis šaudė į juos piktais žvilgsniais, tačiau ginklas jaunuolio rankose atšaldė norą veltis į ginčus. 

– Rojau, žiūrėk. – Staiga jam už rankos timptelėjo Enda ir atkreipė vaikino dėmesį į vieną tolėliau minioje stovinčią moterį sukruvintu chalatu. Sprendžiant pagal aprangą ji buvo viena iš medicinos punkto darbuotojų. Spausdama krauju permirkusį tvarstį aplink riešą moteris taip pat spraudėsi priekin.

– Ji sužeista.   

– Tai dar nereiškia, kad ją sužalojo vienas iš tų gyvių, – žvilgtelėjęs į moterį sušnibždėjo jai Rojus. Mažiausiai ko jam dabar reikėjo, tai sukelti minioje paniką. Žmonės dar nežinojo tikrosios evakuacijos priežasties, antraip būtų kilęs visiškas chaosas.

– O jeigu tai susiję? – neatsilikdama paklausė jo Enda. – Jei tas užkratas pateks į laivą, mums visiems galas. Negalim rizikuoti.

– Po šimts, – išsprūdo Rojui, bet mokslininkės žodžiuose buvo logikos. Jei užkratas pateks vidun, niekas jų nebeišgelbės. – Pasitraukit, po galas! Praleiskit! – Gerokai susierzinęs suriko Rojus ir be ceremonijų brovėsi toliau. Jam teko gerokai pasidarbuoti alkūnėmis kol abu pagaliau išniro prie terminalo vartų.

– Sustabdykit įlaipinimą! – nieko nelaukusi vienam iš pareigūnų riktelėjo Enda.

Vidutinio amžiaus vyras išpūtė akis. – Čia dabar? Kokiu pagrindu? Stokit į eilę ir netrukdykit dirbti!

– Stoties apsauga, – sausai jam atkirto Rojus ir demonstratyviai iškėlė ginklą. – Tikiuosi tokio įgaliojimo pakanka?

– Kas čia vyksta? – priėjęs paklausė kitas pareigūnas, ir apdovanojo abu piktu žvilgsniu. – Kaip tai suprasti? Jūs trukdote evakuacijai! – Sprendžiant iš skiriamųjų ženklų ant uniformos tai buvo kapitono padėjėjas.

– Paklausykite, – jam kelią pastojo Enda ir pasivedusi kelis metrus į šoną tyliai pridūrė: – Negalite į laivą įleisti sužeistų asmenų. Jie užkrėsti ir kels grėsmę visiems net jei to patys dar nesupranta.

– Ką čia paistot? – Pareigūnas nužvelgė ją tarytum pamišėlę, akivaizdžiai netikėdamas nė vienu Endos žodžiu. – Koks dar užkratas?
– Klausykit, ji kalba tiesą, – galiausiai įsiterpė Rojus. – Būtent todėl ir paskelbta evakuacija. Prieš praleisdami žmones turime kiekvieną patikrinti.

– Bet...

– Jokių bet. Jei netikit manimi, skambinkit apsaugos viršininkui. Jis patvirtins.

– Taip ir padarysiu, – vis dar dvejodamas jų žodžiais kapitono padėjėjas surinko komutatoriuje Kordelo numerį. Šiam atsiliepus pareigūno veidas netrukus išbalo kaip drobė.

– Taip, pone... Supratau, – galiausiai išlemeno jis ir išjungęs prietaisą giliai atsiduso.

– Patenkintas? – piktai paklausė jo Rojus. – Ir negalim to atskleisti žmonėms. Antraip kils panika.

Pareigūnas tik linktelėjo ir pakėlęs prie burnos garsiakalbio valdiklį kreipėsi į minią: – Prašyčiau visų dėmesio! Keičiasi įlaipinimo tvarka. Prieš praleisdami būsime priversti patikrinti kiekvieną, ar neturite fizinių sužalojimų. Tokiu atveju, paprašysime jūsų pasitraukti į šalį ir laukti atskiro pakvietimo.

– Kaip suprasti? Kodėl? – pasigirdo balsai iš minios.

– Toks stoties administracijos nurodymas. 

– Ką čia nusišnekat? – Prie vartų prasibrovė stambus vyriškis vilkintis inžinieriaus kombinezonu ir nužvelgė visus įtūžusiu veidu. – Tuoj pat praleiskit mus vidun!

– Pone, traukitės! – Rojus pastojo jam kelią ir nevienareikšmiškai mostelėjo ginklu.

– Kam tu grasini, vaikigali? – užriaumojo šis. Atrodė, kad išraudęs nuo pykčio jo veidas tuoj sprogs.

– Atgal arba būsiu priverstas panaudoti ginklą! – Nepasimetė Rojus ir įrėmė šautuvo vamzdį triukšmadariui į krūtinę. Jam buvo sunku patikėti tuo kas vyko stotyje, tačiau jį dar labiau stebino jo paties ryžtinga reakcija. Rojus nejuokavo ir vyriškis tai pagaliau suprato. Vis dar dvejodamas ir žaibuodamas akimis jis pagaliau žengė kelis žingsnius atatupstas. Tačiau minia jau buvo įsiaudrinusi.

***

Pavojaus sirena privertė Kreiną pašokti iš lovos. Dejuodamas ir keiksnodamas viską ir visus aplink jis nuspyrė šalin antklodę ir atsisėdo ant lovos krašto. Pasirėmęs rankomis sunkią tarytum švino prikimštą galvą jis dar kelias akimirkas bandė suprasti, ar tai nebuvo tik bjaurus košmaras. Tačiau evakuaciją skelbiantis signalas nenutilo, išsklaidydamas paskutines Kreino iliuzijas. Neklusniais pirštais jis čiupo ant naktinio stalelio gulintį komutatorių. Ekrane mirgėjo keturi Iano praleisti skambučiai.

– Kad mane skersą sutrauktų.... – sumurmėjo sau po nosimi Kreinas. Jis visuomet nakčiai išsijungdavo komutatoriaus garsą, kad šis netrukdytų miegoti. Viena iš pagrindinių to priežasčių buvo kaip tik ligotas Iano pomėgis kartkartėmis skambinėti vidury nakties ir žadinti jį tik tam, kad paerzintų.

– Jei tai dar vienas nesveikas jo pokštas, prisiekiu dievu..., – toliau burnodamas Kreinas surinko draugo numerį. Nuo vakar padauginto alkoholio jam dilgčiojo smilkiniai, o galva tiesiog plyšo pusiau.

– Na pagaliau! Kur tu prapuolei! Skambinau tau jau dešimt kartų! – vos sujungus Ianas jį užsipuolė, Kreinui net nespėjus prasižioti.

– Tiesą sakant skambinai keturis kartus. Kokia velniava čia vyksta? Kodėl tu... – užkimusiu balsu paklausė Kreinas.

– Tu ką dar miegojai? Ne, na tu ir gražuolis, – pertraukė jį Ianas. – Greičiau kelk savo užpakalį ir nešk į kosmouostą!

– Bet kodėl? – Vis dar nieko nesuprasdamas Kreinas pasikrapštė akis.

– Patys nieko nežinom. Bet tai ne mokymai! Paskelbta tikra evakuacija. Tad skubėk, jei nenori pasilikti čia vienui vienas! – šnopuodamas atsakė Ianas. – Klausyk, mudu su Marija jau pakeliui. Rojus jau kosmouoste. Tad bėgte čionai!

– Ot šūdas! Ot mėšlas! – Po šių žodžių visi Kreino miegai akimirksniu išsilakstė. Stryktelėjęs iš lovos jis čiupo ant grindų numestas kelnes ir pabandė į jas įšokti rankoje vis dar laikydamas komutatorių. – Ei, tik palaukit manęs! Ianai, liepk jiems manęs palaukti! Aš tuoj!

– Paskubėk, – prieš atsijungdamas dar spėjo ištarti Ianas.

Kreinui nereikėjo kartoti dukart. Nekreipdamas dėmesio į šlykštų skonį burnoje ir spengimą ausyse jis įšoko į batus ir galiausiai užsivilkęs nuo cigarečių dūmų ir prakaito prišvinkusią palaidinę išlėkė pro duris.

Jo asmeninis modulis buvo arčiausiai baro esančiame gyvenamajame komplekse. Šis faktas buvo labai patogus tuomet kai jam girtam tekdavo parkėblinti iš baro iki lovos. Bet dabar tai reiškė, kad jam teks kirsti visą stoties perimetrą ir leistis liftu kelis aukštus žemyn tam, kad pasiektų kosmouosto terminalą.

Burnodamas sau po nosimi Kreinas skubiai apsižvalgė, vildamasis pamatyti ką nors iš kaimynų, tačiau nesėkmingai. Trijų metrų pločio koridorius tarp greta vienas kito sustatytų stačiakampio formos gyvenamųjų modulių buvo tuščias. Daugelio kambarių durys buvo paliktos praviros, o tai reiškė, kad Kreinas vėl sėkmingai pramiegojo. Tik šįkart ne darbo pamainą, o evakuacijos pradžią.

Nieko nelaukdamas Kreinas bėgte pasileido link centrinės stoties aikštės, mintyse keikdamas save už tokį aplaidumą ir prisiekinėdamas visais šventaisiais daugiau niekuomet gyvenime negerti. Jis spėjo nužengti vos keletą žingsnių, kai kažkur jam virš galvos nuaidėjo čaižus ir ausis užgulantis riksmas.

– Kas per.... – Kreinas sustojo kaip įbestas ir pažvelgęs viršun sustingo iš siaubo. Nuo gretimo modulio stogo į jį gelsvomis akimis spoksojo peraugusį šikšnosparnį primenantis padaras. Tik šis neturėjo sparnų, kampuotų ausų ir judėjo keturiomis. Iš po sutvėrimo odos styrojo griaučiai, o didžiąją kūno dalį dengė keistos kaulinės ataugos. Sutelkęs visą dėmesį į žmogų gyvis išleido tylų traškėjimą primenantį garsą ir nieko nelaukęs liuoktelėjo priekin.

– Padėkit.... – spėjo išlementi Kreinas prieš užpuolikui pargriaunant jį ant žemės.

Nusiritęs grindimis Kreinas stipriai susitrenkė galvą į modulio sieną. Tu tarpu gyvis lėtai prisiartino, su smalsumu tyrinėdamas savo auką.

– Prašau, nereikia.... – sušnabždėjo Kreinas sprausdamasis į kampą, bet padaras jo nesiklausė. Galiausiai šiurpą keliantis gyvis išleido dar vieną čaižų riksmą ir suleidęs dantis Kreinui į kairę šlaunį puolė draskyti iš siaubo klykiantį gobį.

Laukite tęsinio