Tuba Mirum, aš juk ir deginu tas portretines, o tos, kur yra už nugaros ne dekoracijos, o gyvenimas - palieku. Radau kaime visą krūvą, pelių pagraužtą. Pagailo, geriau jau dūmais. Palikau stalčiuje tik krūvelę.
Ir taip, ir ne. Sutinku, kad portretinė nuotrauka yra atskiras žanras ir jai turbūt tinka tai, ką parašėt. Bet senovinės nuotraukos, kuriose matosi šis tas daugiau (aplinka, buities rakandai, interjerai, technika, peizažai ir t.t.) gali būti įdomios ir visai svetimiems, Jūsų nepažinojusiems žmonėms. Kaip ir atvirlaiškiai su sveikinimais ir linkėjimais - ypač, jeigu tekstai nestandartiniai, protingo ir jautraus žmogaus rašyti.
Tai taip greičiausiai ir bus. O ar geriau, kad jos mėtysis be vietos, niekieno neatpažintos? Tai mano prisiminimai, jie įdomūs man ir galbūt kažkam, kas mane pažįsta, žinojo. Mes gyvi tol, kol mus kas nors pridimena. Man didesnė nepagarba - toks niekam nereikalingumas. Kaip benamio žiemą po balkonu.
Sudeginau. Nes dar blogiau, jei nuotraukos mėtysis, - be adreso, be šeimininko, jau nepažįstami žmonės, każkam buvę brangūs. Skaudžiau. Kaip pamestas žmogus be vietos ir sąvasties.
Apie nuotraukų deginimus yra toks eilėraštis, bene Ališankos. Tas tai geras, o jūsų tik užuominos, bet ačiū ir už tai, susipažinsime, kai būsime vaiduokliais, ot bus nuotykis.