Ateina metas, kai gali įvertinti vaikystę

Neseniai pajutau, kokie persipynę yra pyktis ir baimė. Keistas įtūžis, irzulys, nekantrumas, kartais net neapykanta man tapo įprastu atsaku į paprasčiausius mamos klausimus. Kiekvieną dieną matau, kaip jos reakcija lėtėja, kaip vis daugiau kartų reikia kartoti „mama“, kad ji atsisuktų. Vis dažniau ji manęs klausia paprasčiausių dalykų, kurie turėtų būti savaime aiškūs. Bet ne, kažkodėl tai neaišku.

Ne kartą girdėjau žodžius, kad „Užaugus supranti, kad tėvai neturi visų atsakymų. “ Lyg racionaliai permąstydamas ir išties atsirinkdamas, ką mama gali padaryt ir ko negali, aš šiuos žodžius pripažinau, su jais susitaikiau. Aš net nenuliūdau, tai buvo tiesa ir tiek. Bet, pasirodo, mano slapukai jausmai nesitaria su racionalu protu. Kad ir kiek bandžiau, iš niekur atsirandančio pykčio nepavyko numalšinti tais amžinai teisingais žodžiais.

O suvaldyti save taip sunku! Aš kartoju, išvien kartoju, kad mama sensta ir tai yra visiškai normalu, kad ir aš kažkada senas būsiu ir jaunėlių klausinėsiu paprasčiausių dalykų, kuriuos spėsiu pamiršt. Bet ir šis racionalumas, mano didysis pasididžiavimas, mane dar labiau liūdina. Jei tiek daug neanalizuočiau, nematyčiau begalės vos pastebimų ženklų, kurie šaukia artėjančia senatve. Gal tada išmokčiau bent kiek pasidžiaugt laiku, kuris vis dar likęs.

Juokingiausia tai, kad to laiko vis dar yra marios, bet ašaros mano akyse jau kaupiasi. Vos prieš kelias dienas sulaukiau devyniolikto gimtadienio, o toji mama, kurią taip puoselėju ir nenoriu paleisti, net neperkopė šešiasdešimties! Čia vėlgi kalba racionalumas, bet ašarų jis sustabdyti negali. Aš tiesiog bijau. Dėl to ir pykstu ant mamos, kad ji sensta, o aš bijau.

Su tėvu viskas absoliučiai priešingai. Niekada su juo nesutariau, o, tiesą sakant, net ir nekalbėjau. Tai nereiškia, kad kalbėjau mažai, tarkim, tik per pusryčius ar kada. Visiškai nekalbėjau. Visiškai. Vienintelis klausimas, kurį jis mokėjo užduoti, buvo „Ką tu? “ Grįždavo iš darbo, nusiaudavo pratrintus batus, giliai atsidusdavo, nusikeikdavo, jei kas nepatiko, ir eidamas į savo kambarį įkišdavo galvą į mano ir paklausdavo „Ką tu? “ Nežinau, kada tai nutiko, o jei atvirai sakant, to labai gailiuosi, bet kažkuriuo momentu nustojau atsakinėti. Kadaise, jau net nebeatsimenu kada, šių žodžių laukdavau, juk man, mažam vaikui, tai buvo proga tėčiui papasakoti apie savo nuostabią dieną ir ką tokio įdomaus išmokau per fizikos pamoką. Po kiek laiko, visai nepastebimai, mano pasipasakojimai tapo vis trumpesni, kol iš jų beliko viena raidė: „A“. Tokie „ką tu“ ir „a“ apsikeitimai tęsėsi keletą metų, kol išvis nustojau atsakinėti. Kai man buvo kokia keturiolika, man paprasčiausiai pasidarė nemalonu būti jo akivaizdoje. Visai netrukus mano tėvas, neišgirsdamas net ir paprasto „a“, nesulaukdamas jokios reakcijos, nustojo klausinėti. Tik žiūrėdavo tiesiai man į akis ir keistai šypsodavosi, kol nusišypsodavau ir aš. Nepagalvokite, kad man buvo linksma, ne, aš norėjau dingti, kartais gal net prasmegti, nors ir beskausmės mirties kaina. Bet negalėdavau nustoti šypsotis. Tada įpratau nusisukti, pakelti knygą ar uždengti veidą taip, kad negalėčiau matyti jo akių. Visą gyvenimą iki dabar gyvenome vienuose namuose, bet paskutinį kartą jam į akis žiūrėjau prieš kokius tris metus. O dabar sulaukiau devyniolikos ir palikau gimtąjį lizdą net nepaspaudęs rankos kaip tikram tėčiui (pabrėžiu, ne tėvui), jis jau nebepasveikino su gimtadieniu įvykusiu prieš tris dienas.

Kadangi skaitytojas visada tikisi išvados ar rezultato, tai aš jį ir atskleisiu: dabar, kiekvieną kartą, kai jis įkiša galvą į mano kambarį ir paklausia „ką tu? “ aš nusiteikiu kokioms keturioms dienom tikrų tikriausios depresijos, nemeluoju. Visas mano santykis su tėvu per devyniolika metų išsivystė į tai, kad aš trokštu jam neegzistuoti. Taigi ir tomis keliomis dienomis patenku į būseną, kurioje nenoriu net sukrutėti, mat tai tik įrodytų, kad aš esu gyvas ir jei mano tėvas vėl užeitų į mano kambarį ir pradėtų stebeilyti man į akis, aš tikriausiai nusišypsočiau.

Na, juk aš esu krikščionis, todėl papasakosiu savo naujausias mintis apie kažkokį atleidimą, kurios vienu metu mane ir gelbėja, ir dar labiau gniuždo. Aš, kaip ir su mama, racionaliai sakau sau, kad viskas, mano vaikystė praėjo ir galiu pasakyti: tėčio neturiu. Ir mano protas sako, kad viską galiu taip ir palikti. Bet berašant šį dienoraštį ašaros ir toliau nesuvaldomai rieda mano skruostais. Ak, kaip man gaila, kad neturiu tėčio! Kaip gaila, kad mano vaikystė jau pasibaigė ir nebėra laiko jam pasitaisyti. Riba, kurią nujausdavau anksčiau, buvo mano devynioliktas gimtadienis – būtent tokiu metu turėjau palikti namus ir kraustytis į kitą miestą. Kai man buvo šešiolika, nusprendžiau atrašinėti į jo žinutes, gal net jei nepapasakoti apie savo dieną, tai bent pasakyti „a“. Tačiau tai tebuvo nuolatinis ciklas, kurio dar nepajėgiau suprasti. Matot, kai mano tėvas, ilgai žiūrėjęs man į akis, išgaudavo nesveiką mano šypseną, suprasdavo tai kaip gerą ženklą. O kuo labiau stengdavausi atkurti ryšį, tuo dažniau jis užeidavo į kambarį su savo „ką tu“ ir iškreiptom akim. Taigi mano didėjantis bendravimas buvo tolygus jo veiksmų, nuo kurių man buvo koktu, gausėjimui. Deja, tuo metu dar nesupratau šito reikalo esmės ir negalėjau to pasakyti, tad tik grįždavau prie ignoravimo – efektyviausio sprendimo. Taip vis bandydavau ir bandydavau, kol iki devyniolikto gimtadienio buvo likę metai, pusė metų, keli mėnesiai, savaitės. Na, o dabar per vėlu.

Mamai kartais jaučiu pyktį už tai, kad ji yra vienintelė mano ramybės sala, kur aš jaučiuosi saugus, bet jau matau, kaip kyla vanduo ir tos salos nebeliks, nors ir už trisdešimt metų. Ant tėvo jau nebepykstu, man paprasčiausiai nepaprastai gaila ir liūdna, kad vaikystė, metas, kada viskas turėjo „išsispręsti“ jau yra praeityje.

Viską paaiškinau taip racionaliai, logiškai, kad, bent jau man taip atrodo, šaltas protas turėjo nurungti jausmus juos pateisindamas ir automatiškai užbaigdamas. Bet mano veidu teberieda ašaros.