Užmiršus ant žarijų puodą verdantį,
pietų iš jo nereik tikėtis.
Budžiu dėl skrandžio,
kad nealkanas,
dėl kojų, kad išėjusios
neatsimušt į akmenis,
dėl rankų, kad žaismingai ir lengvai,
it voveris kad medį,
savo darbymečius apvaikščiotų,
kad šviesoje dienos
nepasimestų adresas gimtinės,
kad nepradingčiau goduly ir pats
dėl riešuto
iškirsdamas lazdyną.
Budžiu dėl daug ko, netgi proto
kad – jeigu ką! –
ir Dievui patalkint gebėčiau.
Ir nemanau, oi – ne,
kad taip išgirdus
į sukilimą kilt reiktų:
– Krikščionys, ar girdėjote,
kaip pirstelėjo smirdžius?!
Nusėdo Bibliją į sielą
skaudi kaip Marija...
Kaip atsimint save bent nuo dienos
kai ant Adomo kaulų
pradėjo augt mėsa?
Tu, Mare, (moterie) dar patylėk kol kas,
anuo laiku tavęs ten visiškai nebuvo...