Vėluma

Taip vėlu, jog jau užsidarinėja pub‘ai. Kai
norėtumei pabaigai
dar vienos kruvinos merės,
taškas, į kurį buvai per ilgai pasinėręs,

išsiryškina ant stalų kraunančiojo kėdes
veidu. Mintis nuo A bemol iki Z diez
lyg atsitiktines etikečių raides
perskaitai.

Taip vėlu, kad galima sakyti – tuoj bus anksti.
Stengiesi laikytis tiesiai. Tačiau truputėlį linksti.
Kas nors atsvers. Kaitai
nuotaikų peno pakanka kiekvienoje dingsty.

Taip vėlu, jog aplinkiniame ankstume
vis tiek vis dar vėlu. Tai
beveik pernelyg, perlenkta lazda, stumią
vienas kitą beprasmybių saliutai,

uždarytos autobusų stotys.
Prieplaukos, viešbučiai, nuovados.
Belieka puslengviai rūgščiai šypsotis.
Ką gi. Gal troškulį vanduo išvaduos.