Mėlynasis Banginiukas. Žiurkė Ne Matilda

MĖLYNAS BANGINIUKAS

 
    Jeigu būtų galėjus pasukti galvą į kairę, ten už katino - žiurkė Ūsė būtų pamačius violetinį krokodilą. O dabar tik viena akimi stebėjo jo ilgą storą uodegą ir dešinę užpakalinę koją, Ir labai laukė vakaro, kad galėtų atsisukti ir apžiūrėti tą siaubingą padarą visą.  Krodilas buvo tikrai nesimpatiškas – visas kažkoks spuoguotas, spurguotas, pražiotais nasrais ir  atsikišusiais baltais dantimis. Kojos buvo visai striukos – na kur tu su tokiom nueisi. Ir dar ta violetinė spalva, visai netinkanti krokodilui. Na, pavedė tą kartą Margaritą vaizduotė, tikrai pavedė. O Žiurkei buvo labai smalsu su krokodilu pakalbėti.
  Vakaras buvo niūrus, už lango šniokštė lietus ir net gatvės žibinto šviesa vos vos prasiskverbė pro langą. Tokioje blausioje šviesoje violetinis krokodilas atrodė dar prasčiau. Bet tas lygus ir vienodas lietaus šniokštimas netrukus palydėjo Margaritą į lovą ir labai greitai užmigdė. Išaušo mezgiukų laisvė.
  -Labas, krokodile, - be jokios įžangos pradėjo pokalbį Ūsė. Bet krokodilas net neatsisuko, net akies krašteliu nepažvelgė į žiurkę, - ei, krokodile, tu, violetini, tave gi šaukiu, - nenurimo Ilgaūsė.
  -Pas mus lentynoje nėra jokio krokodilo, - pašaipiai įsiterpė rudas katinas.
  -O tai kas ten už tavęs toks spurguotas ir violetinis?
  - Už katino mėlynas banginiukas, - droviai atsiliepė ir violetinis krokodilas, - aš esu mėlynas banginiukas.
  -Oi, tik nejuokinkit! – kuris čia mėlynas banginiukas? Kur jūs matot banginį ir kur jūs matot mėlyną spalvą? – sukikeno žiurkė.
  Tyliai ir pašaipiai sukikeno ir kiti mezgiukai.
-Ūse Ilgaūse, negi nepastebėjai mėlynojo banginio? – toliau šaipėsi katinas, - Jis gi grakščiai plaukioja ir leidžia purslų fontanus. Kiekvieną vakarą. Negi nesimato?
  -Au-au-au... Am-am-am... Vuf-vuf-vuf... – kvatojo visi šeši šunyčiai, ypaš vienas nulėpausis riestauodegis margis.
  Žiurkei kažkodėl tapo visai nejuokinga. Jai tik buvo smalsu, kodėl violetinis krokodilas save vadina mėlynu banginiuku. Štai ji irgi turėjo nemėgiamą vardą Matilda ir pasivadino Ūse Ilgaūse. O kodėl krokodilas pasivadino banginiuku?
  -Gerai, Mėlynas Banginiuk. O kodėl tu taip vadiniesi? – nerimo Ūsė, - tu juk ... na niekaip nepanašus į banginį.
  Nes nes... Nes aš taip noriu, - matėsi, kad krokodilas buvo nepasiruošęs atsakyti į tokį klausimą, nes ko gero šioje lentynoje jo niekas apie tai ir nepaklausė, - nes krokodilai negražūs ir pikti, nes jų dideli baisūs dantys ir trumpos kojos. Nes jie labai nevikrūs.
  Sukluso ir kiti lentynos gyventojai  - jiems buvo įdomus ir net netikėtas tas violetinio krokodilo ir žiurkės pokalbis. Jie niekada net nepagalvojo, kodėl krokodilas yra banginiukas. Jie niekada nesugavojo to paklausti, o tik tyliai iš jo šaipėsi. Ir ne visada tyliai.
  -Vuf-vuf-vuf, chi chi chi, - tik vienas margas šunytis niekaip nenustojo krizenti, - dantys jam, matai, nepatinka, kojos striukos, chi chi chi! Tai ir gyvenk su savo violetinėm krokodiliškom kojom ir baisias dantim, nejuokinęs gražių mezgiukų. Vuf-vuf-vuf!
  Margis taip kikeno, kad net jo visas megztas kūnelis kretėjo. Kikeno kikeno, netikėtai paslydo ir nusivertė nuo lentynos. O siaube! Jis kūliais krito žemyn ir būtų visai išsidrėbęs žemėn nuo aukštos lentynos, tik, laimei, jo riestos uodegos galiukas užsikabino už lentynos šone styrančios vinutės. Šunelis liko kabalioti žemyn galva tarp žemės ir dangaus. Na, būtų tiksliau - tarp lentynos ir grindų, bet tai buvo menka paguoda.
  -Gelbėkit, gelbėkit! Vuf vuf! Aš nenoriu čia likti! Aš noriu atgal į savo lentyną! Mano vargšė uodega, – aimanavo Margis. Jis muistėsi, visaip bandė pakelt didelę megzą galvą su nulėpusiomis ausimis, bet buvo tvirtai užkibęs. Viskas, ko jis pasiekė, tai, kad bejudant, uodegos siūlų kilputė didėjo, didėjo ir riesta uodegytė pradėjo irti. Uodegytė trumpėjo, siūlas ilgėjo, o šunelis leidosi žemyn.
  -Oi, gelbėkit gi šunelį, nepalikt jo! Oi oi oi... Vajej vajej, - aimanavo ir vartė akis Auksaplaukė.
  -Ten kažkas nutiko? Kas nutiko? Ar nenutiko? – lentynos kampe galvą kraipė ilgakaklė žirafa, - paaiškinkit man, ar aš ką pražiopsojau?
  -Au au au, am am am, - nejuokaukit, gelbėkit! Amsėjo likę lentynoje šunyčiai.
Meškiai buvo tolimiausiame kampe, pokalbyje jie nedalyavo ir nelabai suprato, kas įvyko.
  Pirmas atsitokėjo rudas katinas. Jis persisvėrė nuo lentynos žemyn ir bandė nagais pasiekti šunelį. Tačiau margio uodega buvo jau labai daug nuirusi ir šunelis kabojo ant ilgo siūlo tarp pirmos ir antros lentynos.
  -Kad taip kas mane palaikytų, - su viltim į draugus pažiūrėjo katinas.
  -Na, bangini mėlynasai, gal prisiminsi krokodilu besąs, užteks verkšlent „gražus-negražus“. Kur tavo dantys ir stiprybė? - piktai sušuko Ūsė, - mąstyk savo violetine galva!
Krokodilas tuoj sumetė, kaip gali pagelbėti. Jis dideliais baltais dantimis įsikabino į katino uodegą ir tvirtai  įsirėmė į lentyną savo striukomis stipriomis kojomis – nepajudinsi.
  -Traukit, traukit, traukit! Viens du trys, viens du trys! – skandavo mezgiukai, vadovaujami žiurkės.
Violetinio krokodilo prilaikomas katinas greitai pasiekė Margį ir partempė jį į gimtają lentyną. Princesė grakščiais pirštukais nukabino siūlą nuo vinutės. Pagaliau visi mezgiukai buvo vietoje.
  -Katine, krokodile... ė, bangikiuk,  ačiū . Ačiū jums, visi draugai, - nuleidęs nulėpausę galvą lemeno Margis. Jei ne katino nagai ir ne banginiuko krokodiliški dantys bei tvirtos kojos, ši istorija būtų liūdnesnė. Atleisk man, banginiuk.
 
  Violetinis krokodilas šypsojosi iššiepęs visus  savo baltus dantis ir mojavo didžiule spurguota uodega:
  -Jei žiurkė Ūsė Ilgaūsė nebūtų manęs paklausius, kodėl aš vadinuosi banginiuku, aš gal ir nebūčiau prisiminęs savo krokodiliškų kojų ir dantų. O dabar žinau, kad tai mano stiprybė. Aš nebijau būt violetiniu krokodilu. Bet – šyptelėjo krokodiliukas – kas norit, galit mane vadinti Mėlynu Banginiuku.
  -Uff, - purktelėjo katinas su apsimestine panieka, - tiek vargo  dėl šuns. Ir mirktelėjo kaire akimi žiurkei Ne Matildai.

Ryte Margarita vis vartė rankose šunelį Margį ir negalėjo atsistebėti – kaip gi nuiro jo uodegytė?