Rašyk
Eilės (77860)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10858)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1203)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Vėliau Laurynas ne kartą klausė savęs, kodėl tada negalėjo tiesiog eiti sau. Rūpintis savais reikalais. Apsimesti, kad nieko nematė.

Ar iš tiesų pats nusprendė išsukti iš kelio? O gal tai buvo iš anksto nulemta? Gal nieko jis niekada ir nesirinko, visas jo gyvenimas buvo kelionė link to momento? Gal tiek jam ir buvo lemta – vieną vakarą pėdinti namo pro seną, ūksmingą parką ir pastebėti kažką, kas įbaugino ir sukėlė smalsumą?

Žinoma, tai buvo beprasmės mintys – kaip ir galvoti, kas gi būtų galėję įvykti, jeigu tąkart būtų praėjęs pro šalį. Ar būtų gyvenęs ramiai ir laimingai, kaip šimtai žmonių tame daugiabučių rajone? Vėliau kartais gailėdavo to neįvykusio gyvenimo. Ilgėdavosi kuklaus komforto, dovanojamo karšto vandens, mikrobangų krosnelės ir šaldytuvo. 

Banalaus eilinio gyvenimo iš paprastų žmogiškų džiaugsmų ir vargų. Be kilnių misijų ir pagrindą iš po kojų išmušančių tiesų. Manant, jog pažįsta pasaulį, kuriame praleido jau daugiau kaip 25-erius gyvenimo metus ir šis jam jokių didesnių siurprizų pateikti negali. Koks viliojančiai saugus ir aiškus toks gyvenimas būtų...

Tačiau jam buvo lemta likti spekuliacijomis ir ilgesiu, nes tą vakarą Laurynas nepraėjo pro šalį.

Pamatęs prietemoje kažką, kas trikdančiai priminė tarp šakų boluojantį žmogaus odos lopinėlį, jis išsuko iš takelio ir per pievą nubrido link medžių, susibūrusių atokiai nuo parko žibintų.

Tikėjosi, kad priėjus arčiau paslaptis išaiškės: supras bežiūrįs į grybą, šiukšlę ar panašius niekus, nusišypsos ir droš namo ramia galva. Tačiau kuo arčiau ėjo, tuo labiau tai, ką matė, priminė žmogaus kūną: blankų lyg atplėštas mėnesienos gabalas, įstrigęs tarp kamienų ir šakų. Ne, ne šakų – jau galėjo prietemoje įžiūrėti, jog šis šmėžuoja drevėje.
Laurynui darėsi nejauku – kaip ir bet kuriam žmogui, netikėtai susidūrusiam su savo gentainio mirtimi. Jis daugybę kartų savęs paklausė, ar tikrai turėtų veltis į tai, kas atrodė kaip tamsi istorija. Krūpčiojo nuo kiekvieno menko garso, kurių vasaros naktį netrūko, įsivaizduodamas, kad ir jo kažkas tyko. Gal ir jam gresia baigti gyvenimą šioje giraitėje? Laurynas dar kartą apsidairė, akimis ieškodamas kokio praeivio – ko nors, su kuo galėtų pasidalinti šiuo šiurpu – visai nenorėjo jo patirti vienas. Juk šis nepriklausė tik Laurynui, kuris čia irgi buvo toks pat niekuo dėtas, kaip būtų bet kuris kitas praeivis...
Tačiau taip jau sutapo, kad parke buvo tik jis ir šis juodoje kiaurymėje medžio kūne boluojantis lopinėlis.

Laurynas daug kartų savęs paklausė, ar tai, ką mato, negalėtų būti kažkas kita, tačiau kuo arčiau ėjo, tuo akivaizdžiau jam buvo, jog negalėtų. Tai buvo žmogaus pėda: kulnas, ir dalis balto pado plonyte oda.

Drevėje. Naktį. Parke.

Laurynas sustojo priešais medžio drevę ir kurį laiką spoksojo, dar mėgindamas rasti paaiškinimą. Nerado.

Geriau pagalvojus, šioje istorijoje visgi buvo ir daugiau sutapimų. Pavyzdžiui, kad ši pėda sukrutėjo kaip tik tuo metu, kai Laurynas kiek drebančiomis rankomis išsižvejojo telefoną iš kišenės ir buvo berenkąs skubios pagalbos numerį. Kas žino, kaip istorija būtų pasisukusi, jeigu būtų spėjęs jį surinkti ir pranešti apie savo radinį?

Tačiau Laurynas surinkti numerio nespėjo ir tik atšoko, akimirką įsitikinęs, jog lavonas atgijo – tai, žinoma, nebuvo protinga mintis, bet ir situacija buvo neeilinė. Įtikėjus, kad turi reikalų su negyvėliu, buvo sunku taip netikėtai susigaudyti, kad šis vis dėlto yra gyvas ir greičiausiai niekada nė nebuvo miręs.

Viena buvo aišku: žmonės medžių drevėse naktų leisti neturėtų. Todėl Laurynas, dabar susirūpinęs, jog jo rastas žmogus gali būti sužeistas, įjungęs telefone prožektorių, ėmė šviesti į drevę, mėgindamas ten įžiūrėti kažką daugiau.

Pamatė daug medienos puvėsių, šiek tiek samanų ir šieno. Iš jų kyšojo kuokštas baltų it sniegas plaukų. Laurynas labai nedrąsiai įkišo ranką į drevę ir ėmė braukti šiukšles šalin, mėgindamas rasti kažką daugiau. Rado. Tamsoje išryškėjo dar vienas blyškios odos plotelis ir iš jame iššokusio kauburėlio atpažino riešą.

O tada visa ši krūva sukrutėjo. Susigrūdęs telefoną kišenėn Laurynas sučiupo už trapaus liesučio riešo ir kilstelėjo. Sausos šiukšlės pabiro į šalis, o iš jų tarsi gėlę iš perdžiūvusio vazono jis išrovė blyškų sutvėrimą. Tiesą sakant šis, lyg pats būtų perdžiūvęs, buvo toks lengvas, kad Laurynas vienu lengvu judesiu išlupo liauną ranką, kaulėtą petį ir galvą, kurią dengusiuose baltuose plaukuose buvo įstrigęs vienas kitas žievės gabalėlis.

Laurynas sutrikęs paleido būtybę ir ši šlumštelėjo atgal į drevės prietemą. Būtybė. Ar buvo tai žmogus? Tai turėjo būti žmogus, nes turėjo rankas, pirštus, galvą – visą žmogišką sudėjimą. Vis dėlto atrodė kiek per mažas ir per liesas, ne visai toks, tarsi tik sutvertas pagal žmogaus pavyzdį...

Tačiau kas, jei šis žmogus buvo marintas badu?.. Laurynas atsargiai pakėlė figūrą ir ištraukė iš drevės. Ji buvo nedidelė, labai lengva ir jis be didesnių pastangų galėjo laikyti ją rankose. Visgi klausimų jam kilo daugiau nei atsirado atsakymų.

Pirma, sutvėrimas neatrodė sąmoningas: jo akys buvo užmerktos, kūnas suglebęs. Laurynas bandė užčiuopti kvėpavimą ar širdies plakimą, tačiau nesugebėjo. Visgi galėjo jausti nuo jo sklindančią šilumą, o kilnojamas jis kartas nuo karto sukrutėdavo. Atrodė labai giliai įmigęs.
Antra, Laurynas ne tik negalėjo suprasti kokio amžiaus ir lyties yra šis sutvėrimas, bet net ar jis nuogas, ar apsirengęs. Viena vertus, sutvėrimas neturėjo ant savęs nieko, kas primintų drabužius: visas jo kūno paviršius atrodė lyg labai blyški oda. Be to, po šiuo sluoksniu buvo galima nesunkai įžiūrėti raktikaulį, mentes, stuburo slankstelius. Atrodė, kad jis ir tėra vieni kaulai ir oda. Tačiau jis nebuvo ir nuogas – arba jeigu buvo nuogas, nebuvo žmogus, nes blyškus kūnas neturėjo nieko, iš ko galėtumei nustatyti lytį – lyg būtų lėlė, kurios kūrėjui svarbiau buvo dailūs ilgi plaukai ir kruopščiai nutapytas veidas, o ne anatominės žmogiškos subtilybės.

Taip, užvis labiausiai padaras, kurį Laurynas ištraukė iš medžio drevės, priminė lėlę. Tačiau ši lėlė buvo, iš pažiūros, gyva ir mieganti. Laurynas pamėgino ją pastatyti ant kojų, tačiau lėlė neklausė ir smuko žemyn, jos galva sviro, o akių vokai, nors kelis kartus ir suvirpėjo, taip ir neprasimerkė.

Pasodinęs radinį po medžiu, Laurynas susimąstė. Negalėjo palikti gyvo sutvėrimo, tikėtina, vis dėlto žmogaus, kažkur po medžiu, ypač kai šis atrodė labai nusilpęs. Negalėjo ir sugrūsti jo atgal į medžio drevę. Iš kišenės jis vėl išsitraukė telefoną, svarstydamas, gal tiesiog kam nors apie tai pranešti, tačiau nesugalvojo, ką ir kaip praneštų: jog rado miegantį žmogų parke? Žmonės parkuose, ypač vasarą, miegodavo ne taip jau ir retai, o šis sutvėrimas neatrodė nei sužeistas, nei kitaip nuskriaustas. Gal jam nė nereikėjo pagalbos?..

Tačiau palikti jo vis tiek negalėjo.

Giliai atsidusęs, Laurynas pakėlė savo radinį ir nužingsniavo link namų, melsdamas likimo, kad daugiabučio laiptinėje kelio jam nepastotų jokia įtari kaimynė. Tačiau kadangi buvo vėlokas darbo dienos vakaras, kaimynių jis nesutiko, sėkmingai pasiekė šeštąjį aukštą ir atsirakino duris.

– Labas! – išgirdo Saulės balsą.

Iš kambario išniro tamsiaplaukė mergina su lėkšte rankoje. Ji, rodos, žiojosi kažką jam sakyti, tačiau pamačiusi, kuo nešinas grįžo draugas, taip ir liko stovėti pravėrusi burną.

– Kas čia dabar?! – galiausiai paklausė.
– Nežinau, – prisipažino Laurynas. – Radau parke, atrodo, kad sąmonės netekęs žmogus.
– Kaip suprasti, radai parke? – Saulės balsas garsėjo. – Tu dabar tempsi namo visus valkatas, kuriuos rasi miegančius?!
– Saule, čia ne valkata, – atkirto Laurynas.
– Nesvarbu! Negali tempti nepažįstamų žmonių iš gatvės į namus!
– Na, negaliu ir palikti gatvėje žmogaus, kuriam reikia pagalbos, – nepaisydamas jos pasipiktinimo, jis su savo nešuliu nuėjo į kambarį.
– Tai reikėjo iškviesti greitąją ir... palauk, ne, tu ką, dėsi jį ant lovos?!
– O kur man dar jį dėti?..
– Dėk ant grindų. Aš ten miegu, nedėsi kažkokių neaiškių tipų... čia išvis kas? Vyras, moteris?
– Nežinau. Ir neaiškink. Čia mano lova, – piktai atkirto Laurynas ir atsargiai paguldė sutvėrimą ant išskleistos sofos-lovos.

Atsikratęs nešulio, nuėjo nusiauti batų ir nusiplauti rankų. Įsiutusi Saulė tuo metu sekiojo paskui, bardamasi dėl to, kaip šis elgiasi, koks beširdis yra, o pastaba, jog lova esanti jo, buvusi šlykšti ir sprendimus turėtų priimti kartu bei dar daug dalykų – stebėtinai daug dalykų, turint galvoje, kad Laurynas užtruko ne taip jau ir ilgai.

Nematydamas prasmės ginčytis, Laurynas tylomis grįžo į kambarį ir pritūpė prie svečio. Šis dabar vis sujudindavo galvą ar virpteldavo ilgus pirštus, tačiau nerodė jokių sąmonės ženklų.

Kambario šviesoje Laurynas galėjo savo radinį kiek geriau apžiūrėti, bet dėl to šis nepasidarė nė kiek mažiau keistas. Jo veidas buvo ir žmogiškas, ir nelabai – šiek tiek paukštiškas, šiek tiek vaikiškas. Laurynui netapo aiškiau nei sutvėrimo lytis, nei amžius, nei jo būklė.

– Tu čia išvis kažkokį lavoną parnešei, – Saulės balsas sudrebėjo.
– Ne lavoną, jis gyvas, – patikino Laurynas, suėmęs blyškų riešą ir ieškodamas pulso. Nerado.
– Nežinau, skambink greitajai... Bet geriausia, tai nunešk, kur radai. Kaip paaiškinsi, jeigu ims čia ir numirs pas mus?...
– Nusiramink gi, nieko blogo neįvyko, – pakilęs ir suėmęs jos pečius ėmė aiškinti. – Atrodo, kad budinasi, gal apsinuodijo kokiais vaistais. Gal kažkas jį ar ją nuskriaudė.
– Bet tai ne mūsų reikalas, – veik suinkštė ji. – Nenoriu, kad jis čia liktų nakčiai. Pažadėk, kad kažkur jį padėsi: galim pamaitinti, pagirdyti, bet po to turės dingti.
– Prašau nesijaudinti, aš tikrai jūsų svetingumu nepiktnaudžiausiu. Tuoj eisiu.

Saulė su Laurynu, išgirdę už nugaros labai malonų balsą, nuščiuvo. Jie atsigręžė ir pamatė, jog jų svečias sėdi ant lovos krašto, įsmeigęs į juos įdėmų žvilgsnį.

Tiksliau, ne visai į juos. Didelės mėlynos akys žiūrėjo kažkur kiaurai. Kažkur į juos, bet ir už jų, į nieką konkrečiai, nemirksėdamos.
Negalėtumei sakyti, kad tame žvilgsnyje buvo kažkas grėsmingo, tačiau Saulė nejučia žingtelėjo atgal, susigūždama už Lauryno.

– Labas... jums viskas gerai? – paklausė šis, prieidamas arčiau svečio ir pritūpdamas, kad jiedu būtų panašiame aukštyje. – Radau jus medyje...
– Taip, man viskas gerai, ačiū, kad domitės, – kuo mandagiausiai atsakė sutvėrimas ir dalykiškai nusišypsojo. – Aš ten, matote, miegojau.
– Medžio drevėje?..
– Na taip.
Kurį laiką abu tylėjo.
– Aš jus pažadinau? – susiraukė Laurynas.
– Nieko tokio, – mandagiai patikino sutvėrimas. – Gal jau visai ir metas buvo. Dėkui.
– O jums... viskas gerai? – Laurynas nužiūrėjo liesą gyvį. – Nenorite valgyti, gerti...
– Oi ne, dėkui, man tikrai viskas gerai, – patikino sutvėrimas.

Laurynui dingtelėjo, kad kai turbūt mandagiausias ir maloniausias iš visų drevėse miegančių padarų... Kad ir kiek jų bebuvo.

– Tad ačiū dar kartą už svetingumą, Laurynai, Saule, – blyškusis sutvėrimas lengvai pakilo ir gracingai kiekvienam iš jų linktelėjo su ta pačia malonia šypsena. – Nebegaišinsiu jūsų, malonaus vakaro.
Ir keistasis svečias lengvu žingsniu nupėdino link durų, o tyloje jie girdėjo, kaip į prieškambario grindų plyteles caksi ilgi smailūs ir lenkti lyg paukščio jo kojų nagai.
– Amm, palaukite, atsiprašau, – pašoko Laurynas, atitokęs ir pasivijęs svečią. Šis stabtelėjo.
– O... kuo jūs vardu?.. – paklausė Laurynas. Nebuvo tikras, kodėl tai svarbu.
– Mane vadina Ignis, – tarė sutvėrimas, ištiesdamas Laurynui plaštaką ilgais pirštais.
– Ignis?.. – kiek nedrąsiai pakartojo Laurynas, spustelėdamas ją. Šio suspaudimas buvo stebėtinai tvirtas. – Jūs užsienietis?

Sutvėrimas, tiesa, nekalbėjo lyg būtų užsienietis. Jo tartis buvo nepriekaištinga. Jis nusišypsojo, rodos, pralinksmintas tokios minties.
– Gali vadinti mane Ignu. Labos nakties, Laurynai, buvo malonu susipažinti.

Ir nužingsniavo iki lifto, šį išsikvietė bei paspaudė pirmojo aukšto mygtuką.

Saulė su Laurynu grįžo į virtuvę. Ji užkaitė arbatos, jis susitepė sumuštinių. Kurį laiką tylėjo, lyg nebebūdami tikri, ar tai, kas įvyko išties įvyko. Galiausiai pradėjo šnekėtis, mėgindami suprasti, su kuo susidūrė. Laurynas vis dar nerimavo, kad tai – nusikaltimo auka. Saulė gi svarstė, kad miegoti drevėse gali būti kokia nauja ekscentriška mada, apie kurią jie negirdėjo. Ši mintis abu pralinksmino ir prisikvatoję iš pasiturinčių miestiečių, lendančių į senus medžius, o ryte vykstančių į brangius biurus, jie nuėjo miegoti.
2022-08-18 08:43
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-09-15 11:53
Aihara
Matau, ką kiti komentuotojai turi minty su "per daug klausinėjimo apie o jeigu". Pradžioje - OK, sukelia intrigą kas gi čia tuoj bus. Bet jau kai pamato tą kažką drevėje, klausinėjimas numuša ritmą, nutolina nuo veiksmo, sumažina įtampą. Geriau būtų "prisiklijuoti" prie Lauryno ir stebėti jo akimis, iš arti stebėti, kas vyksta, o ne girdėti visažinio pasakotojo atpasakojimą.

"Mane vadina Ignis" - nesuderinti linksniai. Jei tai mot.g. kaip "ugnis", turėtų būti "mane vadina Igne", o jei vyr.g. kaip "Ignas", tuomet turėtų būti "mane vadina Igniu". Arba paprasčiausiai "Mano vardas Ignis" :P
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-08-19 20:54
Pri
Pri
Pradžia gera, sudomino.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-08-19 20:45
Žilis van Go
Paskaičiau ir antrą dalį, bet ten dar painiau, visko tiek daug, kad pagrindinė mintis ir neišryškėjo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-08-19 14:21
Žilis van Go
Kol kas nevertinsiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-08-19 14:20
Žilis van Go
pradžia netikus, iškart pradėjot nuo klausimo/Vėliau Laurynas ne kartą klausė savęs, kodėl tada negalėjo tiesiog eiti sau. Rūpintis savais reikalais. Apsimesti, kad nieko nematė./Ta drevė turėjo būt didelė, kad tilptu žmogeliukas, ar kitas padaras, nors neįvardinot kas. Žodžiu, sužaidėt su daug x. Paskaitysiu tęsinį.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-08-18 13:19
nygdi
Koks mielas tekstas! Įdomu skaityti nuo pat pirmos eilutės. Kdl mes patenkame į tam tikras vietas, kodėl baimę nugali smalsumas ir priimame radinius kaip savo?... Gal tdl, kad tai atsirinka, kad pakreiptų mus ta linkme, kuria nulemta. Hmm?:) Ignis! O kaip gi be jos? Tik žmogus ją rasti gali, nes be jos niekaip. Gal klystu, bet istorijos fabula yra alegorija apie žmogaus vidinę kelionę. Sėkmės. Dėkite tęsinį...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2022-08-18 12:13
Earth Inferno
Ačiū abiems už komentarus! Šio kūrinio jau nebetaisysiu, lai būna, koks gimė, bet ateičiai labai pravers. :} Tęsinys irgi tikrai bus. ;}
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-08-18 12:03
moteris_vovere
Aš irgi, prisipažinsiu, skipinau ilgus aprašymus, svarstymus begalinius... Yra, kam patinka, yra kam nelabai. Suprantu, kad intriga, lėtas artėjimas čia. Man tai nepatinka vis tiek. Norėtųsi kuo tikslingesnės kalbos, įkrautos, mažiau apibūdinimo, o daugiau jausmo. Bet man tai lengva čia kalbėti... Vienaip ar kitaip, pati teksto idėja laaaabai graži. Tikiuos, čia tik pirma dalis, kaip ir pavadinimas pasufleruoja. Nes jei taip visa istorija baigias, tai neužkabina. Ir gal tas šventasis galėjo ko palikti? Sėklų kokių? Vaivorykštės trupinį? Kažko į šviesą ar į paukščius, kaip tekstas sufleruoja.

O šiaip tai visai lauksiu tęsinio!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-08-18 11:56
gogo
suprantu, kad tu bandai intriguot klausdamas nuo pirmų sakinių bet šita intriga pernelyg stačia ☦
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-08-18 11:52
gogo
turbūt mane vargina visx kas yr wrong turn
tau pačiam patiktų išgirst tiek klausimų
apie dar nežinomą veikėją?
patiktų lekcija pradėta penkiais klausimais
nepažįstama tema
gal visa čia ok bet nesužadin skaityt taliau

vaikai, jūs nemokat ma, tai ko dabar norit
vargina ir tiek,  mano evoliucijos lygis
daugiau nebeleidž pasakyt kas
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-08-18 11:38
Earth Inferno
@gogo, ar pasidalintumei vienu kitu pavyzdžiu, kur kalba pasirodė varginanti ir kodėl tiksliau? Labai praverstų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-08-18 09:32
gogo
varginanti kankinanti kalba lyg tardymas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą