4. ???

Ne kartą būdavo,
kad galvą paremiu ranka.
vien tik todėl,
kad žemė iš po kojų nenudingtų.
Daug jos ar – ne,
tais sykiais man bemaž nerūpi.
Primerktos akys leidžiasi žemiau .
kur kojų pėdomis
į ją it Nojaus laivą įsispyręs,
o iš kažkur (neva, iš poilsio žmogaus)
Kuštukas kušt:
– Suprask, Prany, kol burė jai esi
kelionė tęsiasi,
o vėjai jai –  taip pat tavo širdy.
Nepamanyki, kad Savęsp šaly,
galėtų būti poilsis bent iki tol,
kol nesiliauja plėstis Visata.
 
  Atmerkiu akis, atitraukiu koją ir įsižiūriu į paliktą žemėje pėdą. Ir – ką? Nesakau, kad mano kojos pėda Nojaus laivui tapati, tačiau bruzdėjimo, trankymosi ir kitokios įvairios ruošos joje tiek, kad tik klausyk. Atrodytų, ir šįsyk  nieko negeidžiau, o tik  snūduriuodamas ilsėjausi, tačiau išgirdau, kaip iš didžiausio darbymečio. Ar tik ne dvasios?
– Tai bent! Negi tave, Pranai, čia girdžiu? Negi tiek „nusiyręs“ kad nebeatsimeni savęs krikštyto?